Apakę akys žiūri į pasaulį.
Jaunystė!.. Ji dažniau nepatikli
Ir netiki, kad varno akys mato
Labai toli.

Ir man prie jo truputį tekę būti -
Pažioplinėti po vaikystę
Ir nepaisyti labai
Kam rūpi kas
Ar niekam niekas neberūpi -
Kerojas platuma,
Supas viršūnėmis šilai,
Paskęsti ir atrodo
Buvo Taip,
              Yra
                 ir Bus.

Tas laikas baigėsi.
Bet ataidi lig šiol garsai
Ir nesmagu suvokt išgirdus -
Va ten, į Vakarus,
Kur saulė leidžias
Kur laiką nuneša ten būti aitvarai,
Nugulę kryžiai.
Daug.
Net žemė neišlaiko.
Įsėlina jų medy nebūtis -
Ir kryžiuose, deja, mirtis.
Ir kryžiais atmintis, deja,
Ne kažin kiek pakelti gali.
O reikia... Viešpatie, kaip reikia
Turėti žmogui Pradžią krašto
Nuo lopšio žiūrinčio jam į akis.

Dabar jau pats einu ir klausiu:
- Kaip čia atsiradai, Šilinių krašte?
Kas sėjo tave tokį?
Kaip man išmokti
Nusilenkt žemai
Ir padėkoti
Už žodį nepaniekintą melu.

Kažkas paskambino, pračiaupęs lūpas,
Ir nuvilnijo ir skaudi daina:
„Marcinkonys - biedni žmones
Po Zervynas prašė blynų... „

Taip, regis, verkauja šilų smėlynai,
Bet ašarų ir čia nėra.
Tik šypsena sulig ausų.
Gerumas vaikščioja jų žodžiais -
Gyvenime kaip dainoje:
„Jiems Zervynos negailėjo
Pilnas terbas privelėjo... „

Ir pamenu, kaip kranktelėjo varnas:
- Ateik! Nors vaikis dar,
Bet blynus valgai nedykai.
Ir atsimink,
Kad mano vardas - Šklėrius.
Kai reiks numirt,
Atėjęs pažibėk žvake...