Tyliai tyliai brėško rytas. Antanukas pramerkė užmiegotas akis, krumpliais jas patrynė ir plačiai nusižiovavęs sulindo atgal po apklotu. Kyšantis jo nosies galiukas kuždėjo, kad baisiai šalta toj verandoj. Bet ką padarysi, kai į namus atvažiavo Marytė...
Antanukui Marytė labai patinka. Jos dantukai balti, plaukų nedaug ir jie nelabai ilgi, bet šviesūs lyg rugiai. Jau senai Antanukas pastebėjo jos dideles ir žydras lyg du ežerai akis.
- Maryte, tavo akys - lyg ežerai, - kartais jai sakydavo Antanukas.
Marytė tik droviai šypteldavo ir nubėgdavo prie supynės. Antanukas, aišku, paskui - o kas gi ją pasups?
Marytė gyveno mieste, su mamyte. Jos tėvas buvo miręs, jam širdis plyšo. Mamytė sakė kad iš skausmo dėl Marytės nepaklusnumo, bet Marytė netikėjo.
Mieste Marytė lankė didelę mokyklą su daug mokinių. Po pamokų ji skubėdavo į baleto pamokas ir tik po jų grįždavo namo. Bet vieną dieną mamytė labai susirgo ir Marytei teko važiuoti kaiman, pas tetą Aldoną, dėdę Petrą, Antanuką ir mažąją Agnytę.
- Antanuk, Antanuk, obuolio noriu! - šaukdavo išalkusi Marytė. O Antanukas klusniai bėgdavo jai to obuolio atnešti.
Vieną vakarą Aldona pasikvietė Marytę pasikalbėti. Mergaitė pamiršo tetos paliepimą ir neatėjo, o jos nesulaukusi Aldona nusprendė pati ją susirasti.
- Aa... Aa... Teta, skauda! - rėkė Marytė tempiama už ausies svetainėn. Marytė supyko, kad jos nepaleidžia ir smarkiai spyrė Aldonai į koją.
- Ach tu taip! - Šūktelėjo teta. - Na dar tu pamatysi!
Aldona nuo sienos nukabino storą odinį diržą, numovė verkiančiai mergaitei kelnes ir pasiguldžiusi ant plačių kelių pradėjo savo „ceremoniją“:
- Čia už tai, kad neklausei kai ravėt liepiau..! Čia už tai, kad Antanuką skriaudi..! Čia už tai kad Agnytei valgyt nedavei..! - Smūgiai ėjo vienas po kito... - O šis - šis už tai, kad dėdės Petro meškerę sulaužei..!
Marytė gulėjo ir tyliai verkė. Galų gale Aldona ją paleido. Marytė sunkiai atsistojo ir nubėgo prie durų.
- Mamytė manęs niekad nemušdavo, niekad niekad! - šūktelėjo ir išlėkė kieman.
Bet ši pamoka išėjo Marytei į naudą. Kai obuolio norėdavo, nebešaukdavo Antanuko, o pati nusiskindavo. Paprašyta ir indus suplaudavo, ir Agnytę pamaitindavo...
Antanukas pagaliau išlindo iš lovos. Vakar, pamiškėje jis matė žemuogių. Oi kaip būtų smagu Marytei jų parnešti... Greitai apsirengęs jis stryktelėjo pro langą ir išdūmė.
Vėsi rytmečio saulė nespigino į akis. Antanukas smagiai kulniavo per laukus, bet oi kaip išsigando, kai žemuogyne pamatė kažkokį žmogų!
Atsargiai apsuko ratą ir miško gūduma prislinko artyn. Oi kaip Antanukui teko nustebti - juk tai Marytė!
- Antanuk, aš nemoku suverti žemuogių ant smilgų....
- Eikš, juk tai visai paprasta! - sukrykštė Antanukas ir abu ėmė verti žemuoges ant ilgų ir gardžiai kvepiančių žolių.
Baigę linksmai nudūmė namo, o tuščios, švariai nuvalgytos smilgos dar ilgai voliojosi rausvame žemuogyne...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2008-08-03 18:47:58
Gal neverta kiekviename sakinyje rašyti, Antanas ta padaro, Antanas aną padarė. Reikia pakeisti, kad nesikartotų. Kūriniui trūksta gyvybingumo, veiksmas vyksta paviršutiniškai.