Te prasideda iš naujo
Spalvų žaismas tekant saulei...
belieka melsti mirštančio rytojaus
Į mano vandenį - grublėtą akmenį...
Purslais pravirko lėlių širdys.
Ir kasryt tas pats:
Saulė, akys, verksmas.
Apkabinkit, negyvi paukščiai.
Nušluostyk prakaitą, tu,
Vienintelis man artimas, dangaus kelias.
atvėsink
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-07-31 15:28:48
nereikia ryškinti to paskutinio žodžio, jis ir taip išsiskiria, ir suteikia prasmę
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-07-31 09:10:01
vidinė logika. subtylūs kalbos niuansai.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-30 22:12:25
Pabaiga išryškina visą eilėraštį.