Sniego rogės.
Ištvirkę vaikai.
kažkokios lesbietės, kuriančios vedybų planą.
Nepatrauklios senutės , ***ančios į savo pačių darželius.
Nupezę medžiai.
Žinoma ir tu , ir jis , ir ji.
Skriejome tokiu greičiu , kad būnant lauke veido oda nuplyštų ir užkristų kam nors ant stogo.
Baltas šerkšnas dengė visus traukinio langus.Lygiai toks baltas kaip jo mirusios motinos akys.Kaip jo šuns letena.
Pro neskaidrų langą matėsi medžius kertantis Virgis , pieną melžianti Aldona , pas Stefą vykstančios pakasynos.
Tik vieno niekaip nesupratau.
Persėdau į kitą vietą , vagoną , išlipau iš traukinio.Niekaip.
Vaizdas nesikeitė.
Šalikėlėje stovėjo koala.
Jos nosis man priminė bulvę.Ne vien man.
Išbadėję kaimiečiai jau po pusvaladžio virškino jos skrandį , akis , nosį.Kiti ir kailį.
Metas lipti iš traukinio.
Vairuotojas peržengnojo savo papuvusiomis rankomis.
O kam?
- Dėl šventos ramybės , - mostelėjo ranka Ji ir nubėgo miško link.

Ir jau dešimt metų galvoju apie ją.Ir koalą truputį.Gaila , kad gėlių tuomet stotyje nebuvo.Bent pradžiuginęs būčiau.
Užkliuvau už Stepono , liliputo.
Susilaužiau stuburą , nosį.
O galėjau ne per minią lipt.

Genialiausios mintys po laiko.


***

Visi , it supuvę grybai sėdėjo prie stalo.
Už medinių langų rėmų ir stiklų , žinoma , šėlo visagalio Dievo Tėvo stichija.
Pūga.
Mūsų motina buvo rūsti.
Kaip pati Virga iš Žiemgalos žemumos.
Ir kaip niekad mūsų vėdarai smirdėjo.
Kitas receptas , kita nuotaika , o galiausiai kita motina.
Pamotė.
Būna sėdi , pažvelgi į jos nusususias akis , bandai parodyti nors dalelę meilės , tai ta atsistoja , užriaumoja :
- Debilavoti Jūs visi.Iki vieno debilavoti , - keikiasi gerą pusvalandėlį.
Visi atsistoja , nusliūkina į savo \\\\\\\"chatas\\\\\\\" .
Tik aš likdavau iki galo.Visad prieš ją ėjau ir eisiu iki mirties.
Atlaikydavau didžiausius jos apsurdus.
Būna , išvaro iš namų be veilokų.
Tupiu basas prie lango.Nosį priglaudžiu ir nė neparodau to , kad noriu namo.
Kartais basas bėgdavau į kapines motinos paieškoti.
Žemė buvo sustingusi labiau nei pamotės širdis.
Žemė buvo bejausmė.Tokia kaip aš.
Ir kasdavau dieną , naktį.
Iki kaulų pirštus nusigrandžiau.
Būna namo įleidžia.Sėdžiu pamėlusiomis kojomis.
Piktoji Vanda atsistoja :
- Visi Jūs debilavoti , - ir toliau ėda vėdarus.
Nei liūdna , nei linksma tik kojas nupjauti reikia.
Užkūrenau krosnį , piktąją Vandą priverčiau pačią įsiropšti ir lįsti į kamino gilumą.
Kramčiau jos pelenus ir isteriškai juokiausi.
Po kiek laiko atsistojau , pabučiavau koalą ir tariau :
- Jūs visi lyg vieno debilavoti.Tik ne aš šį kartą.
Atsisėdau ir didžiavausi kol tėvas dalgiu neužvožė.

Ką suvalgysi , tuo pats ir tapsi.
Nesvarbu vėdarai tai , piktoji Vanda ar mano pamėlusios kojos.


***

Praeitis.
Ateitis.
Ir dar begalybė ateinančių sekundžių.
Ateinančių sekundžių ir nuotykių.
Nuotykių ir tikslų.
Tokių niekingų kaip šaligatvio tyrinėjimas iš arti.
Ne akimis , o pakaušiu.
Būtent dabar jis tai darė.
Gulėjo viduryje miesto centro ir žiūrėjo į besiartinantį lietų danguje.
Besarmatės moterys vis dažniau užmindavo jo kūną , veidą.
Miesto centro šaligatvis apdergtas labiau , nei Stefos prijuostė , su kuria kepa lašinius taukuose.
Prostitučių kablukų įspaudai akmenyse , nuorūkos , kraujas.
Visa tai įprasta.
Ir mina per širdį tobulos figūros , ir važiuoja pilnos meilės , it traukiniai patraukliosios.
Vis mina , mina.
Skauda.
Skauda kaip ir visur gyvenime.
- Na ir idijotės , - šūktelėjo neištvėręs.
- Susimildamas ! – cypsėjo it gulbių snapai moterys.

Atsistojo , sugriebė už plaukų ir sukosi jos it suktų išnarintos galūnės per sąnarį.Įvairiomis kryptimis niekšas tabalavo.
Į sieną , į griovį.
Viena tobulybė griovyje net pagimdė.
- Iškrypėlis , - sumurmėdavo jos ir skuosdavo savo tarškančiais kablukais gatve.
Nebesvarbu ar po mašinos ratais , ar namo.
- Moteriškės gal Jums nuotaikos blogos ? – klaikiai nusišypso ir guli.

Atėjo dienos , kai kūne per daug skylių.
Akys žaizdotos.Gyvenime pritrūko kažko.
Ar tai deguonies , ar tai minkštesnio patalo.

Kodėl seniau nesumanė prisėsti prie greta esančio suolelio.
Susirangė patogiai.Stuburas iškrypęs it veiloko.
Sėdi , žiūri , seilė tįsta.
Glušas kaip Vyrgos kefyras.

Įsimylėjo , pasimetė , džiaugėsi ir dainavo.
Mylėjosi ir šoko , švilpavo ir glaustėsi.
Iki tol kol varna širdį iškapojo.
Nenaudėlė.

Santuoka.

Nebesimylėjo , susipyko , nebešvilpavo , o rėkė , nebe glaustėsi , o mušo.
Širdyje iškilo senos nuoskaudos ir it pavargęs nuo gyvenimo kuinas jis griebė peilį , pribėgo prie batų dėžės , atidarė , pasmeigė jos aukštakulnį.
Nuskuodė prie lango.Per langą.

Dabar miesto šaligatvio akmenys jau patogūs.
Nebesmirdi.

Niekas ir nepasikeitė.Tiek , kad jo kūnas įsmego į šaltus akmenis.Susitrynė nuo kablukų.
Moterys ėjo , eina ir turbūt dar eis.
Idijotės , savanaudės ir pačios puikiausios.


Pasirašo : moteris.