Asfaltuotas kelias. Drėgnas plentas. Šlept, šlept, kaukšt, kaukšt... Einu namo. Taip, namai – šilima saugumas, ramybė... Vienu žodžiu gerai! Nors nesutikau nė vieno, kuris pasakytų, kas iš tikrųjų yra gerai. Dažniausiai kas gerai, o kas nelabai priklauso nuo vėjo krypties. Šiandien vėjas, regis, neapsisprendžia, kur link jam derėtų pūsti. Tad ir vertybės nenusakomos. Beje, apie vertybes... Dabar jos itin subjektyvios. Išverčia savo apatinius ir skaičiuoja: viena vertybė, antra, trečia... Et, ką gi, dabar einu namo. Kažkoks šaltas ir negyvas asfaltas. Pro šalį lyg pašėlę lekia automobiliai. Jie kelia triukšmą, o virš galvos zirzia musė. Ankstoka, sakyčiau, dar... kam? Musei, žinoma. Kairėje auga medis. Drebulė. Ji kažką primena. Ak, taip, tai ta liūdna lietuvių pasaka apie žalčius ir dalgius. Kaip ten sako?... "Jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas – kraujo puta". Šiandien skambėtų turbūt – "Jei nori – atvaryk "mersu", o jei "merso" neturi, tai išvis negausi. Vėjas bjauriai juokiasi. Jis, kaip niekas kitas, moka įvertinti cinizmą. Kelio vidury vingiuoja balta juosta. Ji trūkinėja. Tai nieko baisaus, mano mintys irgi kartais trūkinėja. O abipus kelio kuoliukai su atšvaitais. Kas dvidešimt žingsnių. Raudonas. Baltas. Raudonas. Baltas... O tai neduodie nuklysiu į laukus kur. Kelininkams nepatinka, kai žmonės laukais vaikščioja ir jų keliais nesinaudoja. Kažkada vyriausiasis kelininkas mėgo sakyti: "Tvarka bus! ". Ir kumščiu į stalą. Kas aš toks, kad su kelininkais ginčyčiaus? Einu namo. Dabar mano namai vakaruose. Tai ir einu į Vakarus. Aš gal labiau norėčiau į rytus, bet kelininkai ten kelių netiesia. Sako: "Neapsimoka". O į Vakarus, tai apsimoka. Vakaruose saulė leidžiasi. Ryški ta vakaro saulė, nė velnio nematau, kas tuose Vakaruose darosi. Laimė, yra kas papasakoja. Sako, ten visi keliai asfaltuoti... O čia dabar kas?..

"O čia žvyrkelis mano drauge", – tyčiojasi vėjas. Ir dar dulkias kelia. Kalės vaikas... Keliai Vakaruose tai asfaltuoti, bet iki ten dar nueiti reikia. Tad ir einu, negi dabar ginčysiuos. Bent jau mašinų mažiau. Ir triukšmo mažiau. Ir tas triukšmas draugiškas, pritariantis. Taigi stengiasi žmogus, į Vakarus eina, suprask – namo. Kad ir draugiškos mašinos, bet nestoja, pats nestabdau. Išdidus. Vienas nueisiu. Ant kelio akmenys mėtosi – pajuodę, susisukę ir neūžaugos kažkokie. Išsigimėliai, trumpiau sakant. Spardau. Bet greitai liaujuosi. Batų gaila. Ir taip jau apdulkėjo. Nors ką ten... Namie naujus turiu. Ir šiaip jau, tuose namuose visokio gero yra. Juk neveltui jie Vakaruose. Priekyje lyg ir rūkas kaupiasi. Balkšvas kažkoks. Ne prieš gerą... Et, velniai nematė. Nueisiu kaip nors... Priešais, ant kelio, šarka tupi. Juodai balta. Na, žinot, šarka. Jos plunksnų raštas man primena juokingą paveikslėlį iš rytų filosofijos knygos. Balta spalva įauga į juodą, persipina, papildo viena kitą. Viskas reliatyvu. Nusipjaunu ir spiriu vieną išsigimusį akmenį į paukštį. Filosofas mat atsirado. Su tokiom mintim man ne į... Išsigandęs pakeliu akis. Žiūriu į priekyje tvyrantį rūką ir bandau prisiminti kur aš einu. Aaa... į Vakarus, o Vakaruose yra, Vakaruose yra... namai? Pasijuntu nejaukiai, aš juk namo ėjau, o ne į Vakarus. Pažiūriu į akmenis po kojomis. Vieną pakeliu. Gal kažkada tai buvo gėlė? Dabar beliko tik suakmenėjusi gėlės dužena. Išdegęs žmogaus svajonės kiautas. Vėl tas niekšiškas juokas. Jaučiu, kaip vėjas pila dulkių kalnus ant mano svajonių. Pasisuku į dešinę ir žengiu į šalį nuo to klastingo žvyrkelio. Įsižeidęs vėjas nulekia sau.

Lauko keliukas. Tik vėžės žolėje. Tikriausiai paliktos kokio nors girto traktorininko. Dabar jomis einu aš. Priešais matau šviesas. Pamenu, jog ėjau namo. Aplink tamsu, žinau, jog einu. Vadinasi, namai, ten, kur šviesu. Kartais ir logika padeda. Priešakyje – balta rūko siena. Žengiu į ją. Mane apgaubia šalta ir lipni miglos skraistė. Einu per rūką. Iš esmės niekas nepasikeitė, aš visuomet ėjau per rūką. Kažkas šlama šone, lyg tuzinas pasiutusių šernų. Na, taip, tokia jau mano sėkmė. Tačiau iš rūko išlenda juodas kaip naktis kovas. Tai gerai. Juk sako: "Varnas varnui akies... ". Paukštis žiūri į mane. Įtariai. Turbūt vertina mano "varniškumo" lygį. Apima noras kvailai juoktis. O tyrimo rezultatai paukštelį greičiausiai patenkina. Dabar turiu pakeleivį. Tik labai jau nekalbus. Na, tobulų nebūna. O ta balta miglos siena ima nervinti. Tarsi išgirdęs kvietimą, vėjo gūsis sudrasko rūko tinklą ir ima pūsti tiesiai į veidą. Šį kartą jis jau nebesijuokia. Jis aiškiai nepatenkintas. Vėjui, kaip ir kelininkam, nepatinka žmonės, plaukiantys prieš srovę. Čia piktai karkteli mano paukštukas, vėjas po truputį nurimsta. ("Takije vot dela, bratiški", – pasakytų "normalus lietuvis". Turiu stogą. Pasijuntu neišpasakytai populiarus.). Kaip tik laiku pažvelgiu į priekį. Ten matau vartų kontūrą. Neskubėdamas (kur jau dabar benubėgsi?) pajudu jo link. Kovas lieka. Na taip, užsiėmęs paukštukas, juk tikriausiai ne vien aš po laukus bastausi. Kaip, kad sakė ponas Albertas "Žmonių kvailumas beribis". Gražūs vartai. Kažkur matyti ar sapnuoti. Pagauna negera nuojauta. Dėl tikrumo atidžiau apžiūriu vartus. Ne, kol kas vilties išmesti niekas dar nesiūlo. Einu į kiemą. Kiemas didelis. Visai kaip žmogaus siela. Labai didelis... ir laaabai tuščias. Kiemo pakrašty stovi maža stoginė. Į ją veda dešimt surūdijusių laiptelių. Na ką, priėjau. Pats. Kažkaip net linksmiau pasidarė. Žengiu ant pirmosios pakopos... O ant jos drebančia ranka pakeverzota: "Neturėk kitų... ". Skaityti nebaigiau. Kažkodėl, tai priminė man rinkiminę agitaciją "Nebalsuokite už kitus, nes... " Ką reiškia (o tiksliau ko nereiškia) šis "nes" turbūt visiems jau seniai aišku. Teisūs tie, kurie sako: "Kaip danguje, taip ir ant žemės". Deja, man nuo to ne lengviau.

Taigi sėdžiu dabar tų laiptų papėdėje ir galvoju, ar verta jais keberiotis į viršų. Filosofiškai mąstau, kad pasaulis ir "čia", ir "ten" vienodai neteisingas. Nors dabar, ko gero, reikėtų sakyti ir "ten", ir "čia"... Pats galų gale susipainioju toje metafizikoje, o "Didysis Pasaulinės Neteisybės" faktas ir toliau naglai lenda į akis. Na, tarkim, jog aš kleptomanas. Tai ką, taip ir murksot prie septintojo laiptelio, kol pragaras užšals. Pradedu suvokti, kad į viršų užlipa tik labai "teigiami" žmonės. Dar "ten" buvau sutikęs tokių "teigiamų" žmonių. Nuobodi publika, švelniai tariant. Pradedu galvoti, kad nelabai tų namų man ir reikia. Ne, visai nereikia, geriau aš dar kurį laiką rūke pasivalkiosiu...