Upeliu sidabro bėgu, švyturiuoju,
Bangele sumintas, vėju sudraikytas,
Skaidruma šaltinio trykštu tau prie kojų,
Lapeliu pamoju tėkmėje nukritus.
Pempiuku pabėgu nušienauta pieva,
Gyvastim keliuosi iš kiekvieno grumsto.
Aš šaukiu sugrįžti lūpom seno tėvo –
Atsigerti džiaugsmo, liūdesį nustumti.
Iš svajonių žemės aš lieku mieliausia –
Šiltos, svaigios naktys, toluma rasota,
Paliktos gyventi mėnesienos blausios
Iš pirmosios meilės nupinajam soste.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-08-05 07:15:40
Ech, kad taip tarmiškai... Tiesa, gal ten "nupintajam", o ne "nupinajam"? Galėčiau pataisyti.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-07-30 17:48:32
Pempiuku pabėgu nušienauta pieva
Tikrai šilti jausmai Gimtinei...
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-07-25 21:24:32
dainingas tekstas, piešiamas spalvų švelnumas paperka liaudiškumu.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-25 20:20:09
KelIuosi; kojŲ. O ką reiškia "nupinajam soste" ?
Lyrinio subjekto giminės keitimo priežastis nelabai aiški (pirmoje strofoje).
Rimas kai kur taisytinas. Raiška, hm.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-25 19:13:15
nupinajam? prie kojŲ.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-25 19:12:30
? Gražus minties polėkis Gimtinei.