Norisi imti telefoną ir parašyti jam: „o žinai?.. Man patiko, kai prie laužo žiūrėjom viens kitam į akis. Patiko, kai dainavom kartu „mano vardas Antanukas“, man patiko, kai kvėpavai man į kaklą ir kai man tuomet sulinko kojos, man patiko, kai tu apsimetei mano vaikinu prie tuo girtuoklio Alytuj, kad prie manęs nekibtų, man patiko, kad apgynei nuo bitės, patiko ir tai, kad žaisdamas vos vos manęs nenurengei, nors ir pykau po to, bet... man viskas patinka, ką tu su manim darai... nes man patinki TU...“ Bet nerašysiu jam taip... Ir kažkur naiviai naiviai tikiuosi, kad jis kaip nors kada nors užsukęs čia pats tai sužinos.