Turiu aš kambarį, dvejas duris.
Iš ten pro čia kažkur praplaukia žmonės,
Vien tylūs žodžiai lyja naktimis,
Sapnuoju ir šaukiu...
Ryte ramiai – klejonės.
Pasaulis mano – šešios sienos,
O durys lubose, o durys grindyse.
Pakilti? Tuščias aš, žvėris be sielos,
Parkristi, nerti į šešėlius? Būti...
Šito negana.
-----
Kasdien vieni lyg kirminai stori ropoja,
Į viršų traukiami tikslų maitos,
Antri – žemyn jau nusispjovę,
„Gyventi“ verta dėl lėkštės sriubos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-07-25 14:38:20
Patiko, geras darbas...originalus.
Vartotojas (-a): Juatas
Sukurta: 2008-07-25 09:11:55
geras, labai patiko eilutė: "Vien tylūs žodžiai lyja naktimis" kiekviename stulpelyje randama kažkas, kas manau tiktų kiekvienam šių dienų žmogui.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-07-25 00:43:04
kiek daug tylėjime šviesos, tik tylintis supranta, ko suvalgyti nenori.Gyventi dėl lėkštės sriubos?Gyventi verta dėl...gyventi?
Vartotojas (-a): niekieno šešėlis
Sukurta: 2008-07-24 23:51:34
man patiko mintis. tikra tiesa išsakyta.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2008-07-24 23:32:29
ir aš šį tą sukūriau apie tylą.
kartais ir būti gera.