Turiu aš kambarį, dvejas duris.
Iš ten pro čia kažkur praplaukia žmonės,
Vien tylūs žodžiai lyja naktimis,
Sapnuoju ir šaukiu...
Ryte ramiai – klejonės.

Pasaulis mano – šešios sienos,
O durys lubose, o durys grindyse.
Pakilti? Tuščias aš, žvėris be sielos,
Parkristi, nerti į šešėlius? Būti...
Šito negana.
-----
Kasdien vieni lyg kirminai stori ropoja,
Į viršų traukiami tikslų maitos,
Antri – žemyn jau nusispjovę,
„Gyventi“ verta dėl lėkštės sriubos.