Ji tyliai žingsniavo šia tobula, bet tuo pačiu ir šiek tiek pamiršta jūros pakrante. Vidinio jausmo negalėjo apsakyti, nes viduje vyko kova su savimi: protu ir širdimi. Nepailstanti kova, kurią patiriame kiekvienas. Kojas kuteno lengvas ir šaltas pavasario smėlis, o po kelių akimirkų lietaus lašai pradėjo užpildyti tą tuštumą, sklindančią aplink.
Ji jau nuo pat mažumės buvo šiek tiek kitokia, švelnesnė ir supratingesnė, bet tuo pačiu ir rimtesnė. Ramybės jai tikrai netrūko, o ir subtili, ir savaip originali apranga suteikė jai rafinuotumo įspūdį. Švelnūs veido bruožai, lieknas sudėjimas, liemenį siekiantys tamsoki plaukai traukė priešingą lytį, nors jai tai mažai terūpėjo. Likimas jai parūpino kitokias užduotis ir tikslus, o suvokimas apie pasaulį ir jo vertybes vertė kitus jaustis ne itin patogiai.
O dabar ji stovėjo gyvenimo kryžkelėje, kurioje vietos sėkmei tiesiog nebuvo. Pasaulis pasidarė neįtikėtinai mažas, kad suprastų, kodėl ir kas vyksta už jo ribų.
Ji buvo laiminga ir tas teikė jėgų žengti toliau gyvenimo keliu.
Sparnuota būtybė, kurioje tilpo meilė, kančia, abejonės. Žmogus. Mirtingoji, turinti tokias pačias teises kaip ir visi gyvenantys aplink.
Mėgo vaikščioti ir galvoti apie viską – nuo dienos įvykių iki filosofinių klausimų.
Kaip ir šiandien.
Lietus glemžėsi vis didesnę dalį biraus smėlio. Akys prisipildė ašarų.
Amelija pradėjo bėgti.


***


Staiga tarsi sustojo laikas, šalia viskas pranyko ir liko tik įtartina šiluma, sklindanti iš vidaus. Amelija tarsi lėtai skaičiavo: „vienas, du, trys..." Ir tylos akimirka pranyko. Joje vėl vyravo kasdieninė ramybė ir keistas abejingumas. Ir tik lėtai skruostais riedančios ašaros išdavė jos vidinį nerimą, kuris ją taip retai aplankydavo...
Dabar ji vėl lėtai žingsniavo negalvodama apie nieką. Lietaus lašai krito žemyn, negalvodami nei kas vyksta dabar, nei kas vyko vakar...
Laikas vėl tekėjo įprasta vaga.
Ji pakėlė akis dangų – lengvučiai plunksniniai debesys sklandė padangėmis, neužleisdami vietos parplaukiantiems kamuoliniams. Diena tęsėsi.
Lėtai žinsniuodama ji tęsė tai, ką pradėjo. Ėjo toliau pamiršusi kasdienybę, o galvoje vis kaupėsi naujos mintys, nauji klausimai ir naujos idėjos.
Šaltas ir drėgnas smėlis glemžėsi praeities likučius, o ateitis švietėsi kažkur visai netoliese.
Ji prisėdo ant suoliuko ir užsimerkė. Už nugaros girdėjo švelnų medžių šnaresį ir tylius vėjo gūsius.
Praėjo pusvalandis. Valanda.
Dar kartą pakėlė galvą dangun ir ant skruostų pajuto kelis nukritusius lašus.
Vėl lijo.