Už rankų susikibusios, o akyse – šokdynės,
Avietės, saule kvepiančios, mane užeit vadina.
Kam gundote, jei nesate, netikras šitas kiemas,
Po kojom – ledo ašmenys, dygi vielų ražiena.
Į kilpomis sugaudytų pilkų žvėriukų irštvas
Mano namai panašūs, retai jų pasiilgstu.
Jau eitum pasivaikščioti – avietės palei klėtį,
Po karo ir po badmečio, prinokusios tylėti.
Vynas
2008-07-23 23:08:42
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-08-28 13:15:15
nepaprastai gilu. Kiekvienas žodis kalba.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-08-08 19:59:57
ypač patiko Tavo
ledo ašmenys ir dygi vielų ražiena.
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-07-24 21:58:43
Subtiliai,taikliai pasirinktos..."avietės palei klėtį,
Po karo ir po badmečio, prinokusios tylėti."
Gilus.Puikus.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-07-24 07:13:21
vaje ,kaip puiku / prinokti tylėjimui/ :)
Anonimas
Sukurta: 2008-07-24 03:16:07
Labai daug gražių žodžių derinių!
Nelabai suprantama, ar kiemas yra ir namai? Pirma mano mintis mintis - kad ne. Nes avietės kviečia "užeit", o namo paprastai "grįžtama". Bet tuomet reikštų, kad lyrinis herojus vaikšto po kiemą (svetimą, pažįstamą?) ir mąsto, lygina jį su savo namais, panašiais į "pilkų žveriukų irštvas". Į namus "sugrąžina" šeštoji eilutė ("Mano namai panašūs..."), o finalinėje strofoje vėl tenka šokti prie aviečių... Painoka.
Bet skaitant pirmą kartą, eilėraštis užburia: juk galima nujausti, kad kalbama apie mirusius namus.
Tik, mano nuomone, skaitytojas (ar klausytojas) pajustų didžiausią pasitenkinimą, jei pilnai ne tik jaustų, bet ir suprastų tekstą...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-07-24 00:36:32
Įdomus, vaizdingas, giliaprasmis eilėraštis su tikroviško gyvenimo atspindžiais, su stipriu paskutiniosios eilutės akcentu.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-07-23 23:23:26
nežinau, kaip avietės prinokusios tylėt, bet jaučiuos avietinu ir dar tylinčiu :-)