Už rankų susikibusios, o akyse –  šokdynės,
Avietės, saule kvepiančios, mane užeit vadina.
Kam gundote, jei nesate, netikras šitas kiemas,  
Po kojom – ledo ašmenys, dygi vielų ražiena.
Į kilpomis sugaudytų pilkų žvėriukų irštvas
Mano namai panašūs, retai jų pasiilgstu.

Jau eitum pasivaikščioti –  avietės palei klėtį,
Po karo ir po badmečio, prinokusios tylėti.