Dangus man dalią perskyrė perpus
Ir mano širdį – trupiniais dalino,
Bet kai paskyrė net kitus namus,
Drįsau paklaust: - Kodėl? Gal žino?
Man perskyrė šviesius sapnus staiga. –
Vieni – išbluko, o kiti – paliko.
Ir vėl aš klausiau: - Argi negana?
Ar dar piktoji neganda vis tyko?
Gal laimės atsiimt pavėlavau? –
Savos lemties nė vienas gi nežinom!
O gal? Gal šviesią pusę aš gavau? –
Kurią – pasiėmė? Kurią – paliko?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2008-07-19 17:54:08
Prašau tavęs, kad nusileistum -
pas savus - Iš dangaus į pragarą.
Čia mūsų nieks jau nebedalina -
į svetimus karščiu ir patirtim sulydytus ...
Sparnus praradom ugnyje,
išsaugojom draugus nevilyje,
susikabinę rankomis tvirtai,
ir nepaklausė nieks, kam visa tai...
Patekom čia, kai siekėm laimės,
norėjom tapti asmenybėm sau...
Geriausiais norais buvo grįstas šitas kelias
O kur jis atvedė - gal Tu žinai ... ?
Anonimas
Sukurta: 2008-07-19 15:26:00
:) jaukus.. visai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-19 13:21:01
vandenėlis negazuotas.
Anonimas
Sukurta: 2008-07-19 09:48:44
"Bet kai paskyrė net kitus namus," - žodelio NET nereikia.
"Savos lemties nė vienas gi nežinom!" - GI nereikia.
Na toks dialoginis. Labiausiai trūksta - subtilumo. Čia - labai daug paviršutiniškumo ir nėra to, kas užkabintų.Reikia stengtis įtraukti į savo darbus...sėkmės...