Šalto plieno lydinys,
                           Marmuro melsva ugnis,
                              Šokanti pradžios diena,
                             Paskutinė kelio pabaiga...
                  Toks nejaukumas kamuoja širdį,
                             Vis šnabžda į ausį kaip mažam vaikui:
                            Ar, mažyli, girdi, girdi, girdi?
                              Vis aidas atsikartoja atgalios...
                            Ieškau nakty gūdžios nakties šviesos,
                              Nors žiburėlio meilės paslaptingos atgaivos,
                           Kuria tikėti neverta niekados,
                        Nes vien trumpalaikę meilę karts nuo karto dovanos.
                  Per gyvenimą tu ieškai gėrio,
                      Keliauji it Odisėjas per bangas,
                       Skalaujančias prarastųjų sielų salas,
                         Kurioms gyvenime nesisekė atskirti blogio ir tiesos harmonijos.  
                            O kai tiek metų pragyventa,
                          Jau išmintis nebe tokia naiviai kvaila,
                           Gyvendamas išmokai džiaugtis,    
                  Nors Šopenhaueris ir teigė: gyvenimas – kančia...