Sveiki, grunto vaikai, priimkit ir mane,
Priimkit į akmeninę pilį.
Balandžių vitražais išpuoštą. Palydėkit.
Kelias nėra ilgas,
Delnais liesiu rugių laukų viršūnes,
Varpos tokios švelnios, dar žalios, mmm...
Saulė vis pasirodo pro rūką... Tirštą it dūmai,
Bet įžvelgiu laukus.
Tolumoje – rojus – šeima, mirę.
Man tereikia pasiekti plikus pamatus –
Samanom apaugusius –
Pro plyšius skverbsis troškus oras...
Priimkit ir mane į žvyro pilį.
Mane jau neša tie, realūs, pas savus.
Dangaus grunto vaikai, priimkit.
-–ateinu...