Santrauka:
Kol stoviu aš po Atminties medžiu (Irena Bradaitienė)
Kai stoviu aš po Atminties medžiu,
Tave šalia savęs matau, girdžiu.
Ir vėl kartu džiaugiuosi ir liūdžiu,
Vėl apkabint bandau švelniu žodžiu.
Išsprogęs medis greitai sužydės,
Glaudžiuosi prie kamieno – prie širdies.
Šypsaisi akimis tolios žvaigždės,
Lietaus lašai man krenta ant peties.
Vien tau išsaugotas mintis renku,
Bet ar išgirsi jas? – Vargu, vargu...
Tarp rudenio dienų, naktų ilgų
Aš su tavim ir be tavęs lieku.
Prisiminimai tie žali žali,
O su manim naktis juoda, gili.
Man balsą vėjas nuneša toli,
Kodėl neatsakai, kodėl tyli?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-07-07 12:22:40
Uoj, kaip vinimis vienodas rima kala, jei jums gražu - puiku.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2008-07-07 11:13:12
Labai gražus kūrinys...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-07-06 14:03:16
Viskas labai jautru ir pažeidžiama. "Aš su tavim... " Svyruoklyt, pralinksmėk!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-07-06 10:39:59
Tarp rudenio dienų, naktų ilgų
Aš su tavim ir be tavęs lieku.
...skausmingai ir švelniai banguojantis...tyra švelni melodija plaukia iš gelmės...