Kai stoviu aš po Atminties medžiu,
Tave šalia savęs matau, girdžiu.
Ir vėl kartu džiaugiuosi ir liūdžiu,
Vėl apkabint bandau švelniu žodžiu.

Išsprogęs medis greitai sužydės,
Glaudžiuosi prie kamieno – prie širdies.
Šypsaisi akimis tolios žvaigždės,
Lietaus lašai man krenta ant peties.

Vien tau išsaugotas mintis renku,
Bet ar išgirsi jas? – Vargu, vargu...
Tarp rudenio dienų, naktų ilgų
Aš su tavim ir be tavęs lieku.

Prisiminimai tie žali žali,
O su manim naktis juoda, gili.
Man balsą vėjas nuneša toli,
Kodėl neatsakai, kodėl tyli?