dialogas su sąžine

Santrauka:
pavėluoti priekaištai
šaukei bedieviu Tu mane!
Rėkei – kaukei kaip skerdžiama.
ištrūkt norėjai iš vidaus,
nesuprasdama savo žmogaus.

Apkaltinai viskuo, kuo tik galėjai.
Būtim ir nebūtim – juk taip norėjai?
Suniekinai ir palikai mane
siauroj gatvelėj, senamiesčio centre.

O kur pati buvai, Mieloji?
Užsnūdus ar kažką svajojai,
kai aš ėjau-vogiau-žudžiau,
kai nieko švento nemačiau?

Manau, mes atsiskaitę su kaupu.
Nedrumsk daugiau mano minčių.
Uždusk tamsiausiame kampe.
Aš išeinu – ate!
_ZuZi_

2008-07-05 00:37:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2008-07-05 21:45:13

...stiprus jausmų skersvėjis sukurtas...puikiai...

Anonimas

Sukurta: 2008-07-05 00:44:34

"nesuprasdama savo žmogaus." - žodelis SAVO nereikalingas.
toks - lyg eiliuotas dialogas...pritrūkau poetikos...labai paviršutiniškai skamba jau ne kartą girdėtos frazės...

Vartotojas (-a): Raktažolė

Sukurta: 2008-07-05 00:43:06

Man labiau jausmai, nei poezija. Juk lyrinio aš emocijos tiesiog liejasi, kol sprogsta. Gyvenimiška situacija. Visgi kokios metaforos ar įvaizdžio norėtųs.