šaukei bedieviu Tu mane!
Rėkei – kaukei kaip skerdžiama.
ištrūkt norėjai iš vidaus,
nesuprasdama savo žmogaus.

Apkaltinai viskuo, kuo tik galėjai.
Būtim ir nebūtim – juk taip norėjai?
Suniekinai ir palikai mane
siauroj gatvelėj, senamiesčio centre.

O kur pati buvai, Mieloji?
Užsnūdus ar kažką svajojai,
kai aš ėjau-vogiau-žudžiau,
kai nieko švento nemačiau?

Manau, mes atsiskaitę su kaupu.
Nedrumsk daugiau mano minčių.
Uždusk tamsiausiame kampe.
Aš išeinu – ate!