Monika tvirtai suspaudė garbanas ir truktelėjo ginklą.  Didelis kuokštas plaukų nukrito žemėn.
Patenkinta savo darbu ji padėjo peilį į vietą, kėdę pristūmė prie stalo ir susirinkusi savo plaukus nuėjo pas auklę.
- O Dieve! Monika! Ką tu padarei! – siaubo apimta šaukė auklė. – Kas dabar bus..! Kas dabar bus..!
Auklei prisėdus ir pravirkus atsidarė durys ir į kambarį įėjo Aleksandra.
- Kas buvo, Marija? – nustebusi paklausė.
- Oi kad jūs žinotumėt... – sriūbavo ji linguodama pirmyn atgal. – Oi kad jūs žinotumėt...
- Marija, viskas gerai. Neverkite daugiau, tik pasakykite man, kas buvo?
- Pažiūrėkite į Monikutės plaukus... Oi mano ponia, oi oi oi...
Sandra pažvelgė į dukrą. Ji sėdėjo kambario kampe, ant žemės gulėjo numesti plaukai. Mažos, nelygios garbanos raitėsi jau ant galvos...
- Jūs tik dėl to, Marija? – nustebusi paklausė Sandra. – Viskas gerai, aš išsiaiškinsiu su ja akis į akį. Šiandien reikės nuvesti Moniką į kirpyklą.
Aleksandra paėmė dukrą už rankos ir pakankamai irzliu žingsniu ištempė pro duris.
Pastatė ją ant savo lovos ir pažiūrėjo į akis. Monika žiūrėjo nepatenkinta, su šiokia tokia neapykanta akyse. Sandra pastebėjo.
- Kodėl taip padarei? – paklausė.
Monika nei nesiruošė atsakyti. Pasimuistė tvirtuose gniaužtuose ir ėmė rėkti:
- Paleisk! Paleisk mane! Nekenčiu ta...!
Baigti nespėjo. Mama užsimojo ir kirto delnu per veidą. Rankai atšokus ji staiga sustingo, kita jos ranka nusviro prie šono.
Monika, vos tvardydama ašaras, nušoko žemėn, skubomis nuėjo prie durų ir prieš išeidama dar tarė:
- Nekenčiu tavęs..!
Aleksandra liko viena. Stovėjo prieš savo lovą, rankos nuleistos, žvilgsnis stiklinis. Veidas visas perbalęs. Aleksandra net negirdėjo, kaip trinktelėjo laukujės durys.

Monika bėgo kiek tik nešė kojos. Iš tiesų ji net nežinojo kur bėgti. Atmintyje iškilo kelias, kuriuo su tėčiu važiavo pas močiutę... Bėgo „ta kryptimi“.
Skruostą be galo perštėjo. Tai buvo pirmas kartas, kada Monika buvo mušama. Jai skaudėjo, oi kaip skaudėjo.
Smulkios nepasitenkinimo ašaros riedėjo veidu. Nurijusi kartėlį Monika dar paspartino žingsnį. Ji vis greičiau tolo nuo namų.
Mažoje galvelėje sukosi įvairios mintys. Kodėl mama taip pasielgė? Ką Monika padarė? Kodėl jai dabar skauda?
Pavargusi sustojo. Prisėdo ant kelkraščio ir graudžiai graudžiai pravirko. Įkniaubusį veidą į smulkius delniukus Monika raudote raudojo...
Pro šalį švilpė mašinos – viena, kita... Niekas net nebandė sustoti, paklausti, kas jai yra. Begalinio vienišumo jausmas suspaudė jos mažą širdelę.
Staiga pašonėj suskambo balsas.
- Labas, aš Andrius...
Monika nedrąsiai pakėlė akis. Prieš ją stovėjo nepažįstamas, gerokai vyresnis berniukas. Monika spėjo – 14? Ne, gal truputį mažiau...
- Labas, aš Monika. Kiek tau metų?
- Keturiolika. O tau, mažyle? – pasiteiravo Andrius.
- Penki. – pasakė ir droviai nusišypsojo.
- Eikš, parvesiu tave namo.
Monika atsistojo, pasikėlė smunkančias kelnes ir paprašė:
- Pakelk mane. Aš pavargau... – Jos veidu nuriedėjo dar viena ašara ir tykštelėjo ant asfalto. Saulės kepinama ji taip pat greitai išgaravo.
- Neverk, viskas gerai, eikš... – Andrius ištiesė rankas ir pakėlė ją. Priglaudė prie savęs ir nusišypsojo. – Nori, paseksiu pasaką..?
- Taip, labai noriu! – Jau guvesniu veidu atsakė Monika. – O apie ką ji?
- Pasaka apie tave. – šyptelėjo. - Kartą gyveno...