Iškeičiau seniai varnėnų švilpesį,
Saulę pievoje, tylius miškus
Į triukšme nenuskandintą ilgesį,
Aikštes ir gatves, tuščius takus.
Dar menu tą vakarinę tylumą,
Svaigų kvapą obelų žiedų,
Bet už tėviškę, kurią taip mylime,
Nieko nuostabesnio nerandu!
Rodos, eičiau aš per kalnus, lygumas,
Pievomis, pušynais išlakiais.
Daug, oi, daug mes praeičiai palikome
Ir jau niekas nieko nepakeis.
Gal todėl mane kankina nerimas,
Kad nepaklausiau širdies kadais.
Nors likimą meldžiame ir deramės,
Jis vadina mus kitais vardais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-07-02 19:20:54
Svyruoklyt, neliūdėk... Ir aš verkt noriu :). Nejaugi tau tavo miestas nepatinka?
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-07-02 15:14:20
Jaukus ilgesingi jausmai.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-07-02 14:23:08
Norėčiau pakeisti paskutinį stulpelį:
Gal todėl mane kankina nerimas,
Kad nepaklausiau širdies kadais.
Nors likimą meldžiame ir deramės,
Jis vadina mus kitais vardais.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-07-02 12:17:53
Mielai jausmuose plaukiantis... :)
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2008-07-02 11:07:38
toks teisingas...ilgesingas :)
Anonimas
Sukurta: 2008-07-02 10:30:34
Sausos lazdos žaliavimas - pernalyg pažįstamas iš kitų autorių kūrybos, ieškočiau naujesnių vaizdų. Sklandžiai kalbate, sveikinu dėl to. Labai romantiškai ir švelniai.