Iškeičiau seniai varnėnų švilpesį,
Saulę pievoje, tylius miškus
Į triukšme nenuskandintą ilgesį,
Aikštes ir gatves, tuščius takus.

Dar menu tą vakarinę tylumą,
Svaigų kvapą obelų žiedų,
Bet už tėviškę, kurią taip mylime,
Nieko nuostabesnio nerandu!

Rodos, eičiau aš per kalnus, lygumas,
Pievomis, pušynais išlakiais.
Daug, oi, daug mes praeičiai palikome
Ir jau niekas nieko nepakeis.

Gal todėl mane kankina nerimas,
Kad nepaklausiau širdies kadais.
Nors likimą meldžiame ir deramės,
Jis vadina mus kitais vardais.