Šv. Jonā rytū žiūriu, kad manā tėvų gryčiās palubėj, užpečky - pernykščių žalalių pundeliais nukabinėta, numazgyta. Nukabinu, surankioju visas - ir metu duonkepen krosnin, raikia ait naujų pririnkt.
Stveriu na kaptūrā balaninį kašelį ir lakiu Šimėnā pievan. Jų sādybaj tai jau keliasdešimt metų niekas negyvena - viskas kiečiais, dilgelam ir apvyniais užgriuvy užvirty, trabos durys perpuvy –niekas nebevaikštā, sakā, paskutinis anūkas kur tai Ispanijaj pradingā.
A graži, atsimenu, buvā sodyba, saldūnes obelys lig žemēs šakas linkē, sodā gali šaltinis gurgenā. Gonkasna tai vis švintadieniais jaunimas su armoniku klegendavā.
Išeinu pievan. Vingiorykštēs salsvumu muša, raktažalas pačiam geltanumi. Žiūriu gi -senosios Šimėnenēs skarelā baltuoja, puplaiškius palei pievas kraštų skina.
-Labas, dedenyt, ar jau laikas janāžalas skint?
-Laikas, vaikela, laikas, ā kam tau jau jų teip prisireikē.
-Ai dedenyt, skrandį maudžia ir maudžia, stuburas sustingis ir teip koks liūdnumas neatstoja, sakā, depresija. Girdėjau, janažalas na šitų ligų...
-Vaikela, paklausyk. Ne teip tu gyveni, tai ir ligās puola. Atvažiuoji, išlipi iš mašinas visa susirietus, susitraukus, binzinu pasmirdus ir vis skubi, dejuoji, kad laikā neturi. A atsimeni, kai studentē buvai? Atvažiuodavai plentu iš Vilniaus, išlipdavai prie Kuliānių posūkē ir paežeri pavirinčiais basa pareidavai. Ir žemagį pievaj nusiskindavai, ir Virintuos miestā dulkes nuplaudavai, ir Pušies kalni už sava protevius maldelį sukalbėdavai.
-A ku tu, vaikela, girdėjau, dabar valgai? Prisiperki ti kakių bananų ir ananasų. Ne mūsų čia, vaikela, valgis. Saka, juos nigeriai tik valgą, takie žmonės,kurie krakadylų nebiją, kurie nei sėja, nei pjauna, tik na medžių nusiskina ir gyvena. A tu - prisirps tėva sodi vyšnias, inlipk pačion viršūnen, tinai arčiau saulas -pačias juodžiausias ir gardžiausias, priskink, pati valgyk ir miestan sava vaikam parvežk. Paskui, žinau, jūsų kiemi trešnes tokias sultingas nokdava, ko tau jų neprisiskint. A kai rugius in Medukšna kalna pradės pjaut, inlįsk Pamajakes krūmų avietynan...
-Ir da girdėjau, dukrela, švintom dienom ne teip, kaip reikia, gyveni. Saka ti kokius jaunų žmanių popierius apie labai svarbius žmones prirašytus tikrini tikrini, ligi tu už juos visus razumnesnę būtum. Švintoj dienoj, vaikela, raikia nusižemint ir par pati vidudenį su Dievu kalbėtis. Nuveik bažnyčian, par pačių Sumų Pakylėjimi atsklaupk ir melskis už savi pačių, už vaikus sava ir už tuos, kurie jau palika šitų Žemelį. A tadu ir šv. Joni rinktas žalalas padės.
Pakeliu galvą. Mana kašela jau pilna vingiorykščių, gysločių, janažalių. Visoj pievaj kiek akys užmata aš vienui viena...