O rožė – meilės nuostabi gėlė!
Kodėl dygliai tave apsupo,
Kai nori žiedlapį paliest
Aistringos, karštos mano lūpos?
Gal jiems malonu, kai ašai kenčiu?
Gal džiaugėsi, kada liūdėjau?
Kai pasitraukiau, nebespėjau
Teprisiliesti lūpų kampučiu?!
Į sielą nusileidusi naktis.
Kvapios rasos ištroškusi širdis
Norėtų vieno tyro lašo.
Tik jo – vienintelio teprašo,
O nerimas lyg rūko debesis
Pavirstų į žiedelį gražų!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-07-01 21:51:25
...patiko...arti gamtos jausmai liejasi...persipina...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-07-01 12:38:47
Tvarkingai surikiuotas, tačiau nuobodus ir bekvapis.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2008-06-30 19:08:45
Sonetas melodingas ir žavus:)
Anonimas
Sukurta: 2008-06-30 09:44:02
O, rože, – meilės nuostabi gėlė! --> jei jau kreipinys, tada - gėle.
Ritmas labai trūkčiojantis - atrodo, jau įsisiūbuoja ir vėl koks papildomas skiemenukas suardo visą darną.
Taip, tvarka šiame kūrinyje charakteringa.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-06-29 21:48:59
Visi šaunus. Savitas. Lauksiu dar.