O rožė – meilės nuostabi gėlė!
Kodėl dygliai tave apsupo,
Kai nori žiedlapį paliest
Aistringos, karštos mano lūpos?

Gal jiems malonu, kai ašai kenčiu?
Gal džiaugėsi, kada liūdėjau?
Kai pasitraukiau, nebespėjau
Teprisiliesti lūpų kampučiu?!

Į sielą nusileidusi naktis.
Kvapios rasos ištroškusi širdis
Norėtų vieno tyro lašo.

Tik jo – vienintelio teprašo,
O nerimas lyg rūko debesis
Pavirstų į žiedelį gražų!