Vos Sandra liko viena... Apsiverkė. Ji negalėjo suprasti, iš kur Marijus sužinojo apie lėlę. Gal matė ją?
Apmąsčiusi visus galimus variantus, ji aprimo – jų buvo begalė. Begalė hipotezių ir nė vienos tikros.
Aleksandra atsistojo, priėjo prie veidrodžio ir atsidarė pudrinę. Iš savo pavargusio veido ir juodų paakių padariusi laimingą ir šviesų žmogaus atvaizdą, ji išėjo pas dukrą.
- Monika, galiu užeiti? – pasibeldusi paklausė.
- Taip, ateik, ateik...
- Nori, išmokinsiu lopšinę?
- Kokią? – paklausė Monika ir pasuko galvą durų link.
- Paklausyk, – mama švelniu balsu uždainavo:

Kasnakt skrendu laivu sapnų,
Ieškau gėlių, kad greit nenužydėtų.
Renku perlus rasos lašų,
Karolius versiu, kurs skaisčiai žibėtų...

Miegok, mažute, skrisime kartu.
Nuskrisim į svajonių šalį.
Abiem bus taip smagu –
Miegok, mažute, skrisim į svajonių šalį...

Ten stovi krūvos šokolado ir ledų,
Kalnai žaislų tenai sudėti.
Lentynos pilnos pamestų daiktų
Ir jūra, valtis – galim ten kartu sėdėti.

Pilis sapnų. Naktis – sapnų karalius.
Princesė sukasi žavi – miegok,
Juk taip smagu sapnų pasauly...
Užklos tave šilta žvaigždžių kaldra,
Tau pagalvėlė bus – mėnulis.

Prasideda karaliaus pasaka ilga.
Miegok, mažute, eikim į svajonių šalį...

Kai mama pažvelgė į ją, išvydo keistą vaizdą: ant lovos gulėjo Monika. Pro langą švietė pirmosios žvaigždės, o pažeme slinko rūkas. Nytis gulėjo ant grindų, o Marijus buvo prisiglaudęs prie mažosios mamos.
Sandra atsargiai priėjo, šunį paguldė į guolį, lėlę-berniuką aprengė pižama ir paguldė į jo lovelę, o Moniką – ją pasiėmė ant rankų ir nusinešė į savo kambarį. Atsargiai paguldė į savo lovą, nuvilko suknutę, nuavė batelius... Mama džiaugėsi ja kaip ir tą akimirką, kad pirmą kartą laikė rankose – tokią gležnutę, bet jau spėjusią nykštį sugrūsti į burnytę. Ir dabar Monika jį čiulpė. Kaip ir tą pirmąją naktį. Pirmąją savo gyvenimo dieną.