Yra vienadienių žiedelių. Gražu. Bet dar gražiau, kai grožis turi prasmę - jis išlieka. Šis eilėraštis, manau, irgi.

Tik sava sodžiaus kalbai aš alpstu... ir aš kartu... :)

Šiltas eilius.

"Neraikia man erdvės.
Pre mana gonkų
Kur kas daugiau
Skumbėjima svaigaus..." Gera, perskaičius tokius žodžius...

Atrodo, mūsų simpatijos jausmas abipusis. Esu labai daug bendravęs su aukštaičiais, buvęs studentų stovyklose įvairiose vietovėse nuo Utenos iki Pasvalio, "kentėjęs" nuo dialektologijos prof. Z.Zinkevičiaus už tai, kad sunkiai gaudžiausi Rytų aukštaičių tarmių labirinte. Ir visą laiką nesuvokdavau, dėl ko neatsiranda iš ten kilusio tarmiškai rašančio žmogaus. Pastebėdavau bandymus, bet jie būdavo labai silpni. Čia neužtenka vien meistriškumo - reikia širdies, nes tai - mūsų Motinų kalbos. Džiaugiuosi, kad pagaliau toks žmogus atsirado.
Šis konkursas - bene prasmingiausias. Nežinau, kiek prie jo prisidėjęs esat kaip moderatorius, bet po atidesnio žvilgsnio į Jūsų tarmišką poeziją man praėjo noras sakyti šiam kūrėjui "tu". Nesvarbu, kad esu gal dvigubai vyresnis. Tik išsaugodami tarmes, išsaugosim lietuvybę - tiek aukštaičiai, tiek mano broliai žemaičiai. Sėkmės!

Man tu darais į A. Vienožindį panašus :)
Gal čia kokia reikarnacija?

labai šiltas,jaukus...

Kap gražu, tep ir limpa prie dūšios...

Teip aisiu
Kiek raikes
Iškėlis jį unt runkų
Ir vis skumbiau
Širdis manoji gaus.

...gražiau nebūna...labai labai puikus, didingas kūrinys...

gaus širdzis i vis skumbiau...i širdziai niekas neunsakys...