pabėgau. nuo to, ką visi kiti individai vadina gyvenimu.
atsipekėjau kažkur toli...nežinau kur. bet jaučiau, kad tai yra ta vieta, apie kurią niekas nežino, neskaitė, niekas nerašė, niekas nematė. keista..maniau, jog čia atsidūrusi, jausiuos laisvai...skausmas baigsis. deja. jis stovėjo man ant pečių ir sako "labas, kaip negyveni?"..jis toks sunkus, kad vos bepaeinu, krataus jį nuo pečių, bet neišeina atsikratyt. prilipo. amžinai. tai netgi gąsdina.. amžinai su skausmu. ne 10metų..ne 20..ne 50..amžinai. o pa! prieš akis iššoko baimė. taip baimės išsigandau, jog susiimiau už krūtinės, bet žiūriu, kad širdies nėra. atsisukau atgal, gal kur pamečiau, juk kažkada ją turėjau. o..va kur ji.. ją spardo prisiminimai. sušukau ne savo balsu:
   -atiduokit, begėdžiai!
   -taip, - nusijuokė vienas iš prisiminimų,-mes begėdžiai. o va todėl tau širdies čia ir nereikės. kam tau ji, jei ji vistiek kruvina ir purvina?
sutrepsėjau kojomis, pamaniau, jog išsigąs jie ir pabėgs. jie ir pabėgo..pasiimdami širdį. bėgau paskui, norėjau atgauti savo kruvina širdį. juk tai mano širdis. o kas mano, to atimti negalima. tik sunku bėgti su skausmu ant pečių. pribėgom trobelę. o maniau, kad čia niekas negyvena. įėjau vidun, skausmas apsiverkė ir sako:
  -aš nenoriu čia būt! čia juk gyvena dėdė Vienatvė.
bet nenorėjau klausyt savo amžinai žliumbiančio skausmo. ėjau iš kambario į kambarį ieškodama savo širdies. bet nieko nebuvo. tad nusileidau į rūsį. prieš mane atsistojo juodas vyras. ne juodaodis. o visas juodas juodas. mačiau tik siluetą, kūrį apšvietė ant stalo degančios žvakės.
   -labas.,-sako jis man.
   -labas. kas tu toks? kur mano širdis?
   -aš esu tai, dėl ko atbėgai čia,- ir ištiesė savo rankose mano suspardytą širdį.- aš-Vienatvė. Laukiau tavęs..taip ir maniau, kad neatlaikysi skausmo ant pečių.. jis įkirus. ir vis dėl to, yra žmonių, kurie žino kaip juo atsikratyt.
pamiršu aš tą savo širdį ir nusekiau paskui Vienatvę į viršų.
  -kaip?! kaip jo nusikratyt?...jis per garsiai žliumbia man į ausį. galvą pradės skaudėt.
  - norėsi gal ko nors?.. kavos, arbatos?
  -ne, man nieko nereikia, o skausmui duok kavos, taip anksčiau jis nurimdavo...ir lipnios juostos, kad galėčiau suklijuoti širdį.
  Vienatvė greitai grįžo. su kavos puodeliu ir lipnia juosta širdžiai.
  -taigi?..-vėl pristojau- kaip nusipurtyt skausmą nuo pečių?
-o labai paprastai, - ramiai išrėžė jis,- kai skausmas slegia pečius, visi pamiršta, kad priešais bėga Laimė. tik reikia daug kantrybės, ją pasigauti.beveik visi ją pagauna..ir vis dėl to..man atėjus pas jumis, vėliau sulaukiu jūsų pas save, šioje troboje...neišlaikot skausmo ir manęs, tad patys kalti. o dabar noriu parodyt tau tai, ko netekai. eime?
   ir mes išėjome laukan, ėjome pro tamsią girią.. viskas atrodė klaikiai..ant medžio voratinkliai, į kurios dažnai įsiveldavo mano plaukai, kažkur netoliese staugė vilkai. ir jaučiau, kad kažkas mus seka..nuolat zyzė įtampa. priėjome narvą, kuriame buvo užrakinta Meilė. O iš jos tyčiojasi Neapykanta, Abejonė, Smurtas spjaudė jai į veidą.
   -ei! užtenka!-surikau ir jau norėjau bėgti jos išlaisvint, bet Vienatvė suimė už rankos:
   -negalima! nesiartink prie jos... mes pagavom Meilę per jos kvailumą. kaip visad užsisvajojusi klajoja kažkur, nieko aplink nemato. ir peržengė mūsų ribas. o mes ir sučiupom. Meilė-Gyvenimo draugė. užtad ją laikysim čia tol, kol ateis Laikas jos paimt.jis patikrins, kiek brangi Meilė Gyvenimui. Ir arba Ją paleisim, arba laikysim kol iš jos liks praeitis.
  -bet juk taip elgtis negražu.. ji negali būt pamiršta. juk tai Meilė!
  -bet juk tu pati ją pamiršai?..čia juk tavoji Meilė, nepameni? juk vaikščiojai su ja parkuose, miestuose.  per ją negalėjai miegoti, nes tik per ją tavo širdis plakdavo. o tu ją palikai, vos susigyvenus su Egoizmu ir Savanaudiškumu. bet va...ji atėjo čia, paskui tave, užsisvajojus, pasiilgus tavęs. bet ką gi padarysi?... toks tas Gyvenimas. tiek
daug rūpečių turi, jog nesužiūri jos ir nepastebi, kaip toji lūnatikė išeina.
  -bet..aš noriu mylėti!
  -pažiūrėki kur esi?..tu juk pasirinkai palikti Gyvenimą. ir jo namus. jis tau ne motina, nieko atgal nepriima, niekam neatleidžia už išdavystę..
o juk daugumai pas jį patinka, nes ten slampinėja tai, ko daugiau niekur nerasi. Grožį. nėra tobulas jis,
kiekvienam skirtingai suvokiamas, matomas, prie kiekvieno jis prisiliečia skiringai.. ir jis  
visiems patinka. tad iš Gyvenimo niekas neateis pas tave. dėl jo Grožio. pasiklausyk.
ir išgirdau kažkur tolumoj verkiantį balsą. staugiantį, kaip žvėries! raudantį taip sunkiai, jog vėl mano skausmas žliubt pradėjo.
  -atpažįsti?.. tavo mama rauda dėl tavęs, jos skausmas daug įkyresnis, jis jai taip stiriai kanda, kad ji net rėkia! bet ar ji palieka Gyvenimą?...ne, nes ji pasidovanojo sau Kantrybę, Tikėjimą, Viltį. Viską ką Gyvenimas duoda, ji pasiimė sau. dykai. ko tu nesusiprotėjai padaryt...
pajaučiau, kaip kažkas groja šonkauliais, ir kramto mane iš vidaus.
  -ei! baik! man nepatogu! čia tu, sąžine? negi atsibudai jau?
o ji pilna burna prakalbėt negalėjo. taip ir griaužė mane labai nepatogiai. o skruostais bėgo, užsidėjusios mažučius kutenančius batukus, ašaros. skausmas tai pamatęs pradėjo trankyt man į galvą sakydamas"dar!dar!dar!"..dėl to pradėjau bėgt, maniau išprotėsiu. bėgau bėgau, bet skausmas ant kupros o ir dėde Vienantvė skrenda iš paskos. norėjau išbėgti iš šios nespalvotos girios. ir pribėgau spalvas. žalą pievą, Grožį slampinėjantį jame, mažą namuką, Laisvę skraidančią ereliu. ir trenktą hipį-Taiką, vaikčšiojantį ir skinantį gėles, kaišiodamas jas sau už plaukų. Bandžiau peržengt tą juostą, kuri skyrė šią vietą. bet
negalėjau. iš kažkur atsirado vėzdas ir trenkęs man per pilvą, dingo. aš pašokau toliau. kritau ant sausos žemės. bandžiau vėl..beviltiška. jis atsiranda, trenkia, ir dingsta.
  -juk sakiau.... nepriims atgal.-pakartojo Vienatvė.- juk pati taip norėjai. pati išėjai su skausmu. negi manėi, kad išėjus su skausmu iš gyvenimo, pavyks taip greitai skausmo atsikratyt?..negi manėi, kad atseks paskui Grožis, kai tik pas Gyvenimą jis liaupsinamas? negi tikėjais, kad prisijaukinsi Laisvę, kai ją jau prisijaukino štai tas hipis, violetinėmis kelnėmis? kur skraidytų ji čia? tarp Skausmų, Neapykantos, Smurto, Abejonių..turėjai pasirinkimą, arba likti pas Gyvenimą ir laukti kol pati Mirtis ateis ir išvaduos nuo visko. Arba ateiti čia. Ši vieta-tavo susikūrti namai. Viskas ką palikai pas Gyvenimą liko pas Jį, ir viskas su kuo išėjai, atsekė paskui tave. čia liksi amžinai. nes čia Mirtis atitempė tave ne savuoju noru. Ne Dievo, o tavęs pačios atsisiųsta..
-ne! aš noriu grįžt! aš noriu namo!- ašaros taip greitai bėgo, lyg lenktyniaudamos, o skausmui tai taip patiko, jog dar smarkiau trankė mane, kad tos ašaros bėgiotų.
nežinojau ką daryt, tad pradėjau rėkt:
  -Gyvenime, ateik!
ir išlindo iš medinio namuko jis visu savo gyvumu. priėjo prie manęs, pažiūrėjo savo gyvom akim į mano negyvas ir išlemeno:
-aaa...čia tu. ir ko tau reikia, dukrele palaidūne?
-noriu grįžt... aš nenoriu čia likt..aš daugiau nepasiduosiu! nešiosiu skausmą kiek reikės, tik paimki mane iš čia! aš net ir širdį savo suklijuosiu, tik nepalik manęs šioj pusėj!
-aš..aš...aš...juk visad galvoji tik apie save. O kas man iš to, jei tave priimsiu pas save?..ką man pagaliau atneši su savimi?..
sustingau. sustingo ir skausmas. ką atsakyt?.. bandžiau atsimint, ką blogai dariau gyvendama. ir suvokiau..
-Meilė. Aš prisiminisu Meilę...aš pagausiu Laimę.. Ir mano kruvinoj širdyj apsigyvens Tikėjimas, kuris padės nusikratyt Skausmo nuo pečių...o Laikas pagydis žaizdas... aš rodysiu dėmesį Grožiui,stengdamasi šalia išlaikyt Taiką, kad pajusčiau Laisvę, skrajojančią virš mano galvos. Su savim atsinešiu Gailestį...ne tik sau, bet ir kitiems...tik leisk man grįžt, ir ištaisysiu savo klaidas.
  Gyvenimas pažiūrėjo į mane... ir ištiese ranką.. aš paėmiau ją ir pajutau, kokia ji švelni...pajutau kaip viskas kvepia aplink.. staiga pabalo akyse. ir...atsibudau.. lovoje su daug daug laidukų prijungtų prie manęs. šalia stovėjo balti angelai. kurie taip garsiai sušuko:
-Atsikėlė! Gyva..
vaizdas nustojo lietis.. pamačiau už stiklo savo mamą, kuri valės ašaras savo sena, geltona nosinaite. Ir šalia manęs, palatoj stovinčius daktarus, baltais chalatais
-Vajėi.. Tu net neįsivaizduoji, kiek baimės įvariai visiems..
-galiu numanyt,- pralemenau.. bet suskaudo visus šonkaulius.
- ką nors atsimeni?..
akyse praplaukė vaizdai, bangos..
-atsimenu..tiltą...dėl ko šokau nuo jo-ne.
iš ties...negalėjau prisiminti dėl ko taip pasielgiau..turbūt mano prisiminimai, kurie spardė mano širdį liko ten, kitoje pusėje. Dabar mano širdis plaka, o prisiminimų nebėra. Atmintyj įstrigę tik žodžiai, kuriuos sakiau Gyvenimui..ir žinau, kad nuo šiandien, privalėsiu Gyvenimui dovanoti tai, ko jam visą laik trūko.