Tėvui išėjus Monika atsargiai ištraukė lovelę. Apsidairė kur ją pastatyti. Kadangi kambaryje kitų žaislų nebuvo, Monika lengvai rado jai vietą. Šalia pastatė spintą, netoliese nustūmė vėžimėlį. Paglosčiusi lėlei-berniukui galvą ėmė galvoti apie vardą.
- Tadas? Erikas? Jonas? Gytis? – klausinėjo savęs. – Ne, Mantas negražus. Gal Marius? Ne, ne... Marijus. Kaip ir tėvelis.
Taigi paguldė Marijų į lovytę, apklojo mėlyna kaldrele ir atidarė spintą. Nustebo pamačiusi, kiek daug ten drabužių – kelnytės, kombinezonai, kelios striukės, paltai. Buvo ir chalatas, ir pižama. Stalčiuje rado sauskelnių, rankšluostį, tvarkingai padėtą čiulptuką ir buteliuką, mažus batelius ir kojinaites.  
Jos mažą džiaugsmą nustelbė beldimas į duris.
- Kas ten? – nusigandusi paklausė.
- Aš, mano brangiausioji. – atsakė.
- Užeik, tėveli.
Tėvas įnešė į kambarį dar kelias dėžes. Ji patenkintas šypsojosi ir laukė, kol dukra išpakuos dovanas.
Pirmojoje dėžėje buvo stalas, kūdikio kėdutė ir dvi paprastos. Antrojoje – spintelė su daugybe indų, švaria pašluoste ir net šiukšlių dėže.
Su Tėvo pagalba ji viską sustatė. Tai buvo mažas jos pasaulėlis.
- Palauk, kažko trūksta. – Sumurmėjo tėvas. Žvitriomis akimis apsidairė po kambarį ir nieko nepastebėjęs vėl pažvelgė į Moniką. – Aš tuoj, - išėjo.
Monika ėmė apžiūrinėti naujuosius baldus. Ranka perbraukė per rudą stalviršį, apžiūrėjo meniškai išraižytas kėdes, Spintelę su daugybe stalčių. Į rankas ėmė kiekvieną indą – stiklines, šaukštelius, šakutes... Lėkštes ir dubenėlius... Pirmą kartą taip džiaugėsi lėle.
Būdama mažesnė ji turėjo nemažai lėlių-barbių. Vienas dovanojo mama, kitas giminės. Bet Monikai jos nepatiko, lėlės-barbės buvo labai netikros. Jos jai buvo per lieknos, per daug gražios, per tvarkingų šukuosenų... Taigi, šeimai jų teko atsisakyti.
O ši lėlė – ji buvo kitokia. Ji buvo tokia tikra... Paėmus ant rankų galėjai jausti šilumą, meilę, galėjai girdėti juoką...
Tėvas į kambarį įvilko didelę dėžę. Turbūt pačią didžiausią iš visų trijų.  Viduje buvo vazos, staltiesės, pagalvėlės. Buvo ir mažas fotelis, netikras šuniukas, kilimėliai... Tie maži žaisliukai užpildė jos tuščią kambarį.
Neužilgo Monika vėl liko viena – tėvą kvietė durininkas, sakė, jog vėl atvykęs grafas De La Barkas.
Mažylė atsiminė savo kambarį prieš tai – jos lova, naktinis stalelis, pamokų stalas, spinta, mažas foteliukas ir daugybė tuščios vietos. Dabar visur buvo gražūs, mediniai lėlės baldai, spintelės ir kiti mergaitėms būdingi žaislai.