Kažin kas mane amžinai erzina, pertraukia,
Ir griūna iš kortų tiek metų statytas namelis...
Ir vėl gyvenu kaip kadais – tai gerai, tai su pertraukom,
Vėl nuo kalendoriaus pageltęs nukrinta lapelis,
Kai tyliai... Ruduo. Pažįstu, kaip jis kėblinėja po sielą,
Ir, regis, reikės kaip anąkart trumpam išsilyti,
Ir vėl pamirštu – gyvenau ar miriau šitą dieną,
Ir pasakoj verkia broliuko sesuo Elenytė.
Ir, regis, ne taip, vėl ne taip tai reikėjo pradėti.
Ir žodis, ir žvilgsnis ne tas, galiausiai – tiek daug šito „ir“.
Danguj žiebias žvaigždės – banalios senos koketės
Pro lango keturkampį burdamos ilgesį – mirkt...
Meluoju, žinau, kad meluoju. Bet, vėlgi – meluoju.
Kažko amžinai sutrukdyta. Pametusi tekstą, natas.
Kažin ką be mūsų Sereikiškių parke sapnavo tas suolas - - -
Kvaili sentimentai. Meluoju. Todėl ir žinai, kad tai aš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2008-09-14 12:25:33
Žaviuosi ir ploju.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-06-21 16:21:03
Kvaili sentimentai. Meluoju. Todėl ir žinai, kad tai aš.
...patiko...labai raiški ir graži pabaiga...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2008-06-20 22:31:54
labai nuoširdus šaunuolė
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-06-20 21:51:33
Nesumeluotas ir tuo ŽAVUS!..
Labai patiko :)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2008-06-20 17:05:06
tai bent kiek "priseiliavai"daug.
Anonimas
Sukurta: 2008-06-20 16:33:27
"Kažin kas" rašome skyrium.
Idėja leidžia pradėjus nebaigti mintis, pasižaisti. Labai gerai.