Kažin kas mane amžinai erzina, pertraukia,
Ir griūna iš kortų tiek metų statytas namelis...
Ir vėl gyvenu kaip kadais – tai gerai, tai su pertraukom,
Vėl nuo kalendoriaus pageltęs nukrinta lapelis,

Kai tyliai... Ruduo. Pažįstu, kaip jis kėblinėja po sielą,
Ir, regis, reikės kaip anąkart trumpam išsilyti,
Ir vėl pamirštu – gyvenau ar miriau šitą dieną,
Ir pasakoj verkia broliuko sesuo Elenytė.

Ir, regis, ne taip, vėl ne taip tai reikėjo pradėti.
Ir žodis, ir žvilgsnis ne tas, galiausiai – tiek daug šito „ir“.
Danguj žiebias žvaigždės – banalios senos koketės
Pro lango keturkampį burdamos ilgesį – mirkt...

Meluoju, žinau, kad meluoju. Bet, vėlgi – meluoju.
Kažko amžinai sutrukdyta. Pametusi tekstą, natas.
Kažin ką be mūsų Sereikiškių parke sapnavo tas suolas - - -

Kvaili sentimentai. Meluoju. Todėl ir žinai, kad tai aš.