Tikėk, mieloji, taip likimas lemia
Pasaulį pereit žingsniais dideliais.
Skubu į dar neatrastąją žemę,
Kol dar mana širdis sustot neleis.
Norėjai vėtroms tu uždėti balną,
Apgint mane tarytumei mama.
Trumpam banga mus užmetė ant kalno
Ir vėl nuslūgo tarsi mirdama.
Statyki pilį, pilstyk smėlį sauja,
Mane gi štormai, audros mėtys, neš.
Pastačius apgyvendink skaisčią saulę,
Kurią ant lūpų atnešiau tau aš.
O jūra šėlsta, mano laivas plaukia,
Pro ūkanas ilgai lydėsi tu.
Manęs dar salos nepažintos laukia,
Vadinsiu vieną jų tavu vardu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-06-21 08:59:22
Tas posmų sklandumas yra puikus dalykas. Aišku, gal ir vertėtų paieškot kažko šviežesnio iš metaforų, bet /iš esmės/ geras darbas.
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-06-20 21:10:01
Mielas,jausmingas...
Sėkmės :)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-06-20 14:49:50
Ačiū už komentarus.
Vartotojas (-a): _ZuZi_
Sukurta: 2008-06-20 10:16:29
skolinta mintis.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-06-20 09:39:57
Ieškok savų metaforų, epitetų, tik savų. Tai ir bus tavo kūryba.