Tikėk, mieloji, taip likimas lemia
Pasaulį pereit žingsniais dideliais.
Skubu į dar neatrastąją žemę,
Kol dar mana širdis sustot neleis.

Norėjai vėtroms tu uždėti balną,
Apgint mane tarytumei mama.
Trumpam banga mus užmetė ant kalno
Ir vėl nuslūgo tarsi mirdama.

Statyki pilį, pilstyk smėlį sauja,
Mane gi štormai, audros mėtys, neš.
Pastačius apgyvendink skaisčią saulę,
Kurią ant lūpų atnešiau tau aš.

O jūra šėlsta, mano laivas plaukia,
Pro ūkanas ilgai lydėsi tu.
Manęs dar salos nepažintos laukia,
Vadinsiu vieną jų tavu vardu.