Į parką, kur miršta žmonės,
Pavėlavau,
Punktuali tik gyviesiems.
Lietus mušė veidą
Obels, ne moters.
Antanams ir obuoliams
Aš nuobliuočiau visą pavėsį,
Su krėslais ir langinėmis,
Palubėse žvakės,
Grindis išsiūbuotų
Džiūvanti žemė,
Sesės tarnautų,
Visos skirtingaakės.
Antaninės buvo vakar,
Nei vieno tokio kaimyno.
Siųsčiau ieškoti minčių autostopu,
Bet kely skuba nebeatsikelsiantys,
Į vėluojančių parką,
Kur pavakariams
Obuoliai antaniniai.
Kur šakas, mano rankas,
Pasirenka klystantys.
Jų slanksteliai lūžinėja.
Ne aš, o žaibas vėluoja
Trenkti į manąją obelį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-06-19 17:52:37
Visas metaforų sodas! Plati erdvė atsiskleisti, mąstyti.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-06-19 17:27:21
Kur pavakariams
Obuoliai antaniniai
...priminė Tėviškės sodą...ačiū...
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2008-06-19 13:20:45
į tą parką niekas neskuba ...:(
Anonimas
Sukurta: 2008-06-19 11:11:51
Yra labai gražių metaforų, šaunu! Tik kai kurių žodžių manau nereikėtų, truputį trumpinčiau, bent aš, o šiaip 'liux' darbelis.:}
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-06-19 09:42:39
Tikrumu pailsi siela. Manyčiau geriausias iš čia buvusių eilėraščių susietų su Antaninėmis.
Vartotojas (-a): _ZuZi_
Sukurta: 2008-06-19 09:23:37
tikra.