Į parką, kur miršta žmonės,
Pavėlavau,
Punktuali tik gyviesiems.
Lietus mušė veidą
Obels, ne moters.
Antanams ir obuoliams
Aš nuobliuočiau visą pavėsį,
Su krėslais ir langinėmis,
Palubėse žvakės,
Grindis išsiūbuotų
Džiūvanti žemė,
Sesės tarnautų,
Visos skirtingaakės.
Antaninės buvo vakar,
Nei vieno tokio kaimyno.
Siųsčiau ieškoti minčių autostopu,
Bet kely skuba nebeatsikelsiantys,
Į vėluojančių parką,
Kur pavakariams
Obuoliai antaniniai.
Kur šakas, mano rankas,
Pasirenka klystantys.
Jų slanksteliai lūžinėja.
Ne aš, o žaibas vėluoja
Trenkti į manąją obelį.