Dažnai Hansas sau kartodavo: „Mėgstu galvoti. Tikrai mėgstu. Ypač galvoti taip, kaip galvoja Hansas. Mėgstu galvoti. Ir Hansą mėgstu. O mėgstu todėl, kad Hansas galvoja. Be to mėgsta galvoti.“ Visas vyro gyvenimas buvo neįtikėtinai tvarkingas. Žinoma, tik Hanso nuomone. O tvarkingas todėl, kad visa, ką Hansas manydavo veikiąs, buvo galvojimas. Išorinis vyro gyvenimas – tikrasis gyvenimas, kaip turbūt pasakytų daugelis – buvo visiškai pilkas. Toks pilkas, jog dažnas žmogelis pagalvodavo: „Hansas turbūt labai daug rūko. Net savo gyvenimą aprūkė, dėl to šis ir yra toks pilkas.“
Išoriniai Hanso sekmadieniai būdavo lygiai tokie patys kaip jo pirmadieniai, antradieniai, treč...ir t.t. Formali vyro būtis nebuvo nei idiliška, nei tragiška. Ji tiesiog buvo.
Žmonės kartais klausdavo Hanso ar jis mėgsta savo darbą, ar klauso Šopeno, ar skaito Tolstojų. Vyras kartais jiems atsakydavo. Tik tada, kai įpykdavo už tai, kad jo galvojimas pernelyg tvarkingas ir ima darytis nuobodus. Tiesa, atsakymo frazė visad išlikdavo ta pati: „Taip reikia“.
Iš pašaukimo Hansas buvo žvejys, iš susiklosčiusių aplinkybių – mažyčio uosto sargas. Galbūt jis ir pats kada būtų mėginęs žvejoti, tačiau visą Hanso laiką atėmė galvojimas. Na ir dar pora dalykų – pienės ir kryžiai. Kai tik negalvodavo, vyras prižiūrėdavo savo pienes, ne taip tvarkingai, kaip mintys, susodintas vazonėliuose šalia lovos. O kai pienės nuspręsdavo, kad jau užtektinai jomis pasirūpino Hansas, tada vyriškis eidavo į pakrantę gailėti kryžių. Ne žmonių, kuriems šie buvo pastatyti, bet senų, išpuvusių medžio gabalų, kurie baigė sutrūnyti šalia sukiužusios Hanso lūšnos.
Vieną rytą vyras pabudo galutinai įširdęs dėl visai sunuobodėjusių minčių ir nusprendė, kad visą dieną skirs kryžių gailėjimui. Išgirdęs, kad žvejų laivai jau išplaukia į kasdienę žvejybą, Hansas nuėjo į pakrantę. Visiškai negalvodamas jis stovėjo atsukęs savo pilką veidą į jūrą ir žiūrėjo į žalsvą vandenį. Pastovėjo, pažiūrėjo ir nuėjo gailėti kryžių. Taip gailiai gaili Hansas, jog net jūrai gaila pasidarė – išspjovė ji ant kranto tris žuvis. Atsisuko visas apsigailėjęs Hansas į žuvis ir laukia, kas bus. Šios tik pasimuistė, nusispjovė ant tokios pilkos nuobodybės ir sutartinai tarė:
- Ar labai gaila?
- Gaila. – atsakė Hansas.
- Ar nori, kad būtų negaila?
- Negaila?
- Žinok, gali būt negaila.
- Gali?
- O tu paprašyk.
- Paprašyt?
- Paprašyk.
- Ko paprašyt?
- Vinių.
- Kokių vinių?
- Kryžiams sukalti.
- Kokiems kryžiams?
- Ką jau nebegaila?
- Gaila.
- Ko gaila?
- Gaila, kad gaila.
- ...
- ?
- Žioply, kryžių tau gaila.
- Gaila.
- Dievo prašyk, kad atsiųstų vinių. Sukalsi kryžius, gražūs bus ir galėsi nebegailėt.
- Galėsiu. o kaip prašyt?
- Pasiimk lapą, pieštuką ir butelį. Tada ant lapo rašyk: „Gerbiamas Dieve, prašau man atsiųsti vinių kryžiams sukalti. Hansas.“ Įkišk lapą į butelį ir mesk į jūrą.
- Tada nebebus gaila?
Nusibodo žuvims su visai negalvojančiu Hansu kalbėtis, pašvilpė jūrai ir toji atgal jas prarijo. Liko Hansas vienas su neišgalvotu prašymu.
Nusprendė vyras, jog paskutinį kartą pagailės kryžių ir eis rašyti laiško Dievui. Pagailėjo pagailėjo ir nuėjo namo ieškoti lapo, pieštuko ir butelio. Smalsiai sužiuro į Hansą pienės, ką gi jis dabar čia rašys. O šis užrašė tai, ką žuvys buvo patarusios ir dar balsu perskaitė, kad pienės išgirstų.
- Gerbiamas Dieve, prašau atsiųsti man vinių kryžiams sukalti. Hansas.
Pavartė pienės savo gelsvas akutes, pasišypsojo ir nusprendė, kad šiandien Hansui negalvojimo diena. Na, bet ko gi tikėtis iš kvailų geltonų padarėlių – ką jos išmano apie dieviškus prašymus...
Pilkas džiaugsmas užplūdo Hansą kišant į butelį lapą ir kad puls pro duris link jūros! Įtempė visas papilkusias jėgas ir negalvodamas metė butelį į vandenį. Toli nuskriejo butelis, nebeužmatė Hanso akys. Atsisėdo jis pakrantėje ir negalvodamas laukia vinių. Laukia ir laukia, laukia ir laukia.
Po trijų neapgalvotų pilkų dienų kažkas trinkteli vyrui į galvą. Krykščia Hansas pilku juoku – Dievas atsakymą siunčia. Keistame butelyje su dieviška etikete („Dieviškoji trejybė“) guli mažytis lapelis, su keliais atspausdintais žodžiais. „Dievas atostogauja, kreiptis po poros amžinybių. Pagarbiai, sekretorė šventoji dvasia.“
Pažiūrėjo Hansas dar kartą į dievišką butelį, ir pilkai įpykęs dėl sugaišto neapgalvoto laiko metė jį į jūrą ir vėl pradėjo galvoti. „Eisiu verčiau kryžių gailėti...“