aidėjau balso išsigandęs
virpėjau po prasmės skliautais
drebėjau tiesai nusilenkęs
nuo neapsakomos vilties
vilties pažinti savo būtį
vilties pakilt virš debesų
vilties savim pabūti
to blyksnio lekiančių dienų
dienų kurios pavirsta
metais raukšlėm ištašytais
svajų kurios tik užgimę
esybę kažkur nuskandina
aidėjau virpėjau drebėjau
blyksėjau viltim amžina
nuskendęs tą žvaigždę pasėjau
sustingusio laiko ūke
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2008-06-15 21:55:58
"aidėjau balso išsigandęs
virpėjau po prasmės skliautais" --- prasmingai. Tik dabar susimąsčiau.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-06-15 18:12:36
Tokiam laike - mintis tyra,
ir nėra ko čia kritikuoti,
kai miegas saldų sapną piešė,
už lango skaisti mėnesiena švietė... :)
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-06-15 12:45:10
Po pirmųjų posmų pakinta rimas (kitiems dviems posmams). Gražu, bet ne mano mėgstamas stilius. Per daug''idealizuotas'' kalbėjimas tokiomis abstrakcijomis kaip viltis, esybė ir pan.