Beržų pavėsyje pažiro vaiko juokas.
Beržų kamienai saulėje sutvisko sidabru.
Tik kažkoks keistas nerimas lyg stiklas įpakuotas
Nesaugiai, rodos virs šukių verksmu.
Netikras auksas netikrai suspindi,
Netikros rožės netikri spygliai
Ir vėjas atginė netikrą viltį,
Gerai, kad ją jau pamiršai.
Po beržu trykšta vaiko juokas.
Po beržu gyvasties džiaugsmai.
Sakyk, ar žvaigždės naktį šoka?
Šešėliai sutemose jų kerai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): plunksna
Sukurta: 2008-06-13 21:45:12
Vat, čia gražu, iš tikrųjų gražu. "vaiko juokas" - šiluma eilėraštukui :P
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-06-13 20:39:10
gražiai rašai...gilios mintys. įkvėpimas, kaip matau, grįžo su kaupu :)
Anonimas
Sukurta: 2008-06-13 19:38:32
Pirmas posmelis, man labai patiko, ir mintis, ir viskas taip gražiai išreikšta. Antras ir trečias silpnesni, o paskutiniosios eilutės manau nereikėtų. Beto, pastebėjau labai dažni žodžiai "Šešėliai sutemose", nors jie išties visur skamba. :)