...kaip norisi vėl rasti žmogų, kurio žvilgnis sukuklintų. tokį, kuris būtų mano dienoraštis. Jis kažkur yra! ir reikia būt budriai,
kad su Juo susitikus - nepaleisčiau. tada tik nekaltai susipažinsim, apsikeisim kontaktais. bet kadangi Jo žvilgsnis mane sukuklins, aš tikrai neišdrįsiu pirma paprašyt Jo numerio. O jei Jis man savo numerio neduos, suprasiu, kad Jam nepatinku ir pradėsiu raudoti visiems, skelbsiu, kad mano gyvenimas baigtas, ir dramatizuosiu, lyg būčiau persižiūrėjus serialų. juk taip reikia. vėliau suprasiu, kad Jis taip pat buvo kuklus. ir gausiu Jo numerį iš Jo geriausio draugo. tada sugalvosiu kvaila priežastį, dėl ko man reikėjo Jam parašyt ir taip "netyčia" pradėsim bendraut. diena iš dienos. užmiegam tik paryčiais. ir iš pažįstamų tapsim gerais draugais. aš Jam viską papasakosiu. dienomis neturėsiu ką veikti, todėl rašysiu Jam ir kviesiu susitikt "kavos namuose", tiesiog atsigerti kavos. nesvarbu kokios, juk ne čia esmė. kvailai nusišnekėsiu, bet tai suprasiu tik grįžus namo. o jei ir suprasiu žiūrėdama Jam į akis, tai kaip gi galėsiu susikaupt ir leptelt kažką protyngo?.. na va..vėl keiksiu save ir galvosiu "Jis mano, kad aš durnė". Po kurio laiko (po ilgo laiko, kankinimosi, svarstymų ir varžymosi) išdrįsiu Jam paskambint. tipo pasveikint su švetėmis. pyyyyp. pyyyyp. įtampa. kažkaip karšta pasidarys, ir va dar balsas pradės trūkčiot. liežiuvis pintis.  ir šnekėsim dvi valandas iš mano tėvų sąskaitos. bet po pokalbio nušokliuosiu laimynga. bus gera ir vis rėksiu tyliai tyliai...sau.. viduje... "juppy!!! aš tai padariau, aš Jam paskambinau!!" ir perskambinsiu ryt. poryt. vėliau man kažkas nutiks liūdno, skaudaus. man reikės kažkam išsipasakoti. geriausiai draugėi? o kam? ne.. apie tai net negalvosiu. imsiu tel ir rašysiu sms Jam. paprašysiu susitikt, o prie Jo tramdysiu ašaras (negaliu verkt, tušas nubėgs) ir guosiuos. Tada tikriausiai Jis mane apkabins. tada nusiraminsiu. ne..nenusiraminsiu.. viduj juk šoksiu iš laimės!!! bet tylėsiu prisiglaudus, kvėpuosiu Jo kvapo ir bus geeeeeeeeeeeera. (blush) tada padėkosiu Jam už viską ir pakartosiu kokį dešimtą jau kartą koks nuostabus draugas Jis man yra, nors aš puikiai žinosiu, kad Jis man daugiau nei draugas. susitiksim kasdien. kai bus man liūdna, arba šiaip kai neturėsiu ką veikt. po kokių metų pasidarysiu pikta ir liūdna, bet nesakysiu Jam kodėl..naa..leisiu Jam išreikalaut, kad pasakyčiau. ir tada pasakysiu, kad yra vienas žmogus, kuriam aš tik draugė, kuris man yra tik draugas (jokiu būdu nesakysiu, kad tai Jis) bet pradedu manyt, (nesakysiu,jog tai žinojau visą tą laik)  kad Jį baigiu įsimylėt, nors to nenorėjau, nes dabar man skaudu ir esu pasimetus ir eikit jūs visi velniop. tada Jis paklaus ar tai Jis ir aš beabėjo pasakysiu TAIP. tada Jis nedrąsiai prisipažins, jog galbūt ir Jis į mane negali žiūrėti tik kaip į paprastą draugę ir aš būsiu PRITRENKTA nors kaip tik to ir siekiau. jau po pusvalandžio parašysim viens kitam MYLIU TAVE. (blush)  kaip nuostabu būtų sutikt Jį. paėmus Jam už rankos, apkabinus, visi rūpesčiai baigtųs. taip sunkiai Jį pasiekus, būčiau laimynga įsimylėjalė, kas dabar taip tolima atrodo. :>