Santrauka:
Apie ribą, kuri kartais atskiria.
Miela, Kartuole,
Sėdžiu. Ant tariamo ešafoto. Lentos alsuoja pjuvenomis. Ar pameni, kaip miške ganėsi mūsų elniai? Švelniai myluodamiesi rupšnojo šiurkščią žolę. Koks kartais žavus būna gyvūnų pasaulis! Toks paprastas, elementarus ir nė kiek neprimenantis... Žmogiškų plėšrūno-aukos santykių. Matai, tos gyvatės kanda ne tik nuodais, bet ir medumi. Taip įkerta, kad sustabarėję krumpliaračiai ima suktis. Tarškėti. Gali išeiti į gatvę ir šaukti: aš noriu viską pakeisti! Bet viskas nepasikeičia. Dangus lieka mėlynas. Kitąkart, situacijai pasikartojus, vėl nebesupranti kodėl leidai įkasti gyvatei...
Prisimeni - sode auginau mėlynas rožes. Tau jos taip patikdavo! Pamenu, Tavo kaštonines garbanas, kai pasilenkusi uostei... Tą sniego karalienės dovanotą Kajaus ir Gerdos gyvenimą. O gal mažojo princo vienintelę? Ne, mano rožės kitokios. Ypatingi kolibriai. Maži žiedlapiai skenda taip, kad pakibę ore, iš toli gali išgirsti Tave. Ateinančią. Mano pasaką. Turbūt nereikia sakyti: pasiilgau... Nes nepasiilgau. Būtų tik dar daugiau ašarų.
Rankose kalnas popierių. Taukšinti rašomoji mašinėlė paženklina popieriaus įsčias pirmąją ir dar netobulą gyvybės forma. Raidės, žodžiai - koreguojami geležinkeliai. Duktė ne kartą klausė, į kurią spintą įkišau Jos motiną. Atsakiau, kad išėjai. Nenorėjai, bet išėjai. Gaudyti pienės pūkelių.
Kaip norėčiau nors kartą praskristi pro tave... Kedenčiau plaukus. Jei būčiau vėjas, žinoma. Niekadėjas, dėl poros banknotų, pamiršęs... Išpažinti nuodėmes. Paprašyti sugrįžti. Pasiūlyti taurę vyno ir susitaikyti. Taip būna muilo operose, o gyvenime... Antras šansas ištirpsta besisiūlančių galimybių jūroje. Žinai, kad aš lengvas šapalas. Mėgstu būti daužomas jūros srovių. Bet duktė tavęs pasiilgo.
Buvo atėjus į staliaus vienutę. Klausė, kodėl dar nesupjausčiau į malkas to ešafoto? Kaip man jai pasakyti, kad palieki man naujas žaizdas?
Ir ką tokiam budeliui reiktų nukirsdinti? Karalių nebėra. Tik nardo žydinčių sodų padangėj Tavo atvaizdas. In memoria. Ryt veduosi dukrą už rankos prie Tavo antkapio. Žinau, negrįši - bet aš pabersiu rožių. Tik dėl Gal.
To dar vieno Gal. Juk kape - tuščia. Tik 10 metų tylos.
Tavo, gedintis Metistofelis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): SanLi
Sukurta: 2008-06-13 01:30:48
gilu.
Anonimas
Sukurta: 2008-06-06 18:42:43
Nagi įdomus laiškas :)
Vartotojas (-a): mildam
Sukurta: 2008-06-06 14:36:40
Labai jaudinantis, gilus ir priverčiantis susimąstyti. O pabaiga man patiko. "Tik dėl Gal" . Šis sakinys ypač :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-06-06 10:49:00
Taip, išties įdomūs posūkiai, įdomus, sakyčiau, alegoriško virpėjimo prisotintas, kalbėjimo stilius. Pabaigoje būčiau pamėginusi išlaikyti tą savotišką nuotaiką... atrodo tuoj, tuoj. Tarsi mažytė paslaptis su savo aiškia linija. patiko, iš ties- patiko, tik pabaiga, kaip sakiau, pasirodė truputį per paprasta. Bet tai tik mano jausminė gama:)))
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-06-06 10:10:27
Labai savotiškas tekstas. Daug užslėptų niuansų ir netikėtų pasisukiojimų. Nedvejodamas sakau - patiko.