Santrauka:
Eilėraštis to paties pavadinimo Sezano / Cézanne / paveikslui.
*******
Medžiai iš debesio išauga ant uolų,
Savo šaknim į nebūtį įkibę--
Jų geismą aš leduos užuost galiu,
Kai paliečiu širdim tą šaltą ribą--
Aš be tavęs - tik žemės moteris,
Balta liepsna bedugnių svaiguly--
Su tavimi - aš akmeny visa--
Tu raudonoj uoloj žaizda gili,
O ilgesy, kam ieškai virš kalnų
Žvaigždyno to, kuris dar nenušvitęs
Man pakuždėjo vėju - išeinu--
Taip čaižiai brinksta nišose šis rytas--
Tuoj letenas jis ant uolų uždės,
Jis šauks viršūnėmis, kaip meilė svaigiomis--
O be tavęs aš taip arti žvaigždės--
Bet su tavim į ją kopiu juk vis--
Medžiai iš debesio išauga ant uolų,
Savo šaknim į nebūtį įkibę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2008-06-03 16:39:19
Medžiai iš debesio išauga ant uolų,
Savo šaknim į nebūtį įkibę...
...puikiai pasakyta...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2008-06-03 13:46:18
Iškalbingas, plaukiantis, vaizdus kūrinys. Gal tik frazę "iš debesio" keisčiau, jei tai būtų mano eilius į "iš debesies". Mano supratimu sklandžiau būtų.