*******
Medžiai iš debesio išauga ant uolų,
Savo šaknim į nebūtį įkibę--
Jų geismą aš leduos užuost galiu,
Kai paliečiu širdim tą šaltą ribą--

Aš be tavęs - tik žemės moteris,
Balta liepsna bedugnių svaiguly--
Su tavimi - aš akmeny visa--
Tu raudonoj uoloj žaizda gili,

O ilgesy, kam ieškai virš kalnų
Žvaigždyno to, kuris dar nenušvitęs
Man pakuždėjo vėju - išeinu--
Taip čaižiai brinksta nišose šis rytas--

Tuoj letenas jis ant uolų uždės,
Jis šauks viršūnėmis, kaip meilė svaigiomis--
O be tavęs aš taip arti žvaigždės--
Bet su tavim į ją kopiu juk vis--

Medžiai iš debesio išauga ant uolų,
Savo šaknim į nebūtį įkibę...