tąsyk tėvas nusipirko kiaurą valtį
ir nugrimzdo ežero dugnan. prisirpęs
žiedas gal lelijos, tik nuleipęs kaklas –
užgriebė tėvukas ir išniro šaltas
dar kirbėdamas, kaip kad gyvybė kirba
žvirblio, atbulai atgrįžusio į sakalą.

tėvas jau ligotas buvo. plaukė upėm,
ežerais, net jūrom, kartais į žvejybą,
ar žiūrėti kaip nusvyra kaklas gulbės,
kai kasnors bučiuoja mylimą į lūpas,
nes mirtis pakirtus gulbiną prieš ryto
aušrai beištirpdant lytį. neužpulsi

tėve, nemigos, mat pats ją užsikliūdęs,
kai tąsyk akies dugnan nusėdęs žvynas
visą likusį gyvenimą atspindi…
vėl žvejoji plaukuose įkišęs plūdę,
kiaurą valti ant mėnulio pakabinęs
ir kartodamas, kad tu esi tas žvirblis.