būtent baltas
suteikia svorio visam kūriniui.

... švilpauja baltas - na, tikrai toks apie 'subaltavarnėjimą', kas ne visada yra blogas dalykas, netgi būtinas kartais.

"varnėnas švilpauja
baltas" --- geras būsenos perteikimas. Artimas:)

akimirkos žavesys, susiliejimas su jausmu, baltas buvimas rimtyje.

graziai apipavidalinta, zmogaus veidas..

gera impresija, toks akimirkos sustingdymas, lyg fotografija

laiko labirintuose net ir varnenai prazyla :)
na o be juoku kazkaip pagalvojau apie Moby Dick ir apie tai kad pauksciai jie juk laisvi :)

trapiai skambus sio eilerascio saskambiai :)
patiko

varnėnas švilpauja
baltas

...nepaprastai skaidru...

varnėnas švilpauja
baltas


:)

Nuskambėjo
.... nulijo
labai šiltais jausmais :)

Iš tikrųjų, kartais imi ir išgirsti tą šimtąkart girdėtą varnėną tarsi iš naujo, ir pasirodo jis lyg koks keistuolis (baltas):)
Subtilūs niuansai potekstėje čia tarp sąlyginai priverstinio skambėjimo (veikiant netikėtoms aplinkybėms, gal net esant nepalankiam laikui tuo metu pasireikšti savo "aš"..., kas tampa vis labiau tipiška, deja...) ir natūralaus skambėjimo, kai viskas vyksta natūralia, sava eiga..., ir už kurį nieko nėra gaiviau, kaip kad pasakyta šiais žodžiais:
alyvmedžio šakomis
pusiaudienio sąskambiais
(nu) lijo lietus
Įdomus kūrinys; galima interpretuoti ir kitais atžvilgiais; bet kažkas tokio - tarp sąlyginai dirbtino ir natūralaus, kas tarsi nutrūksta atminty ir kas išlieka...
Labai subtili Tavo poezija, Gražina. Patinka. Ačiū.

Labas, filosofe.
Myliu Tave.
O poeziaja vėliau.