Artumo jausmą mintys išvagoja,
Tarp nusidriekiančių drovių satyrų ,
Didžiam pasauly snaigės svaigiai sukas
O jiems ant skruostų, tyliai mylint –
Švelniais raudonais žiedlapiais nušvinta.

Skanaut neišragautą gėrimą parklumpa
Jausmus gležnus gesinę  pelenų šešėliai
Namais jiems virtę, stingdantys pavojai
Kad tik jaukumo, pirštais suteptais
Vakarės vartuos baimė neišdilintų.

Karčiai nubundančią gyvenimo tikrovę
Saldžiai treplena pusbačiais valingas kūnas,
O meilės sodas baikščiai plaukioja arimais
Miegot širdim tyrom ir vėl neduodamas.