Stambus it kalnas vyras.
Liekna it smilga Ji.
Švytėjo.
– Tiki dievu?
– Velniop, – nuleido akis ir tyliai knarkė.
Ji pašėlusiai talžė jo veidą.
Ir ne dėl dievo.
– O dabar?
Jis pribėgo prie koplyčios, negailestingai uždegė, sulaužė. Viskas tuo tarsi pasakyta.
– Na,o dabar? ironiškai tarė jis.
Ji pervertė akis. Būtent nuo šio laiko ir tapo žvaira.
Pasiaukojo dėl dievo ir vaikų.
Jis vis garsiau knarkė.
Ji vis labiau trobą kūreno, pašnibždomis murmėjo:
– Na, ką gi.Gyvenu su gėjumi. Perspektyvos nenusimato. Užteks apsimetinėti. – Išsitraukė iš šaldytuvo skėtį ir nuskuodė miško taku.
Ne viena. Su skėčiu. Ir dievu, žinoma.
Bažnyčios durys buvo atviros tąkart. Teliko įeiti.
Tokios šū***** sielos jau niekas nebeišplaus. Nė pats „visagalis“.
Atsiklaupė.
Klūpi klūpi.
Nepadeda.
Viena moteris staiga atsistojo ir pusbalsiu tarė:
– Dykaduonė.
Ji tik nusikeikė, sviedė skėtį į dievo veidą ir, įbėgusi į sakyklą, vis keikėsi, nesustojo.
Neaišku, kas sakykloje su kunigu įvyko.
Iš tikrųjų žinau, bet reikia moters privatumą saugot.
Kitą ankstų rytą ji nusprendė aplankyti giminių kapines. Netikrų giminių.
Atėjo. Kaip visad ne viena. Su grąžtu ir dievu.
Gręžiojo visų antkapius. O tiksliau ant antkapių esančių nuotraukų akis.
– Žmonės tokie kvaili. O gręžioju iš meilės, nes nieko daugiau ir negaliu padaryt.
Dar ilgai sėdėjo ir žvelgė i dangų.
„Dievas su manimi“.
Ir niekas nežino, iš kur moteris tokį kuiną gavusi.
Paskerdė.
Tai pernelyg trumpa ir aišku.
Ir, sakyčiau, labai jau netikėtai namo sugrįžo.
Su tuo pačiu skėčiu, drabužiais, dievu, bet snukiu kitu.
Tokiu aklu ir lygiu.
Jis jau laukė jos.
Stovėjo ir kaukė it šuva prie vartų. Pasikoręs.
– O turėjau du puikius bilietus į teatrą, žmogau.
– O aš dar ir nepasikoriau, – pasigirdo.
– Tai eime, – pabučiavo jo nublukusį skruostą.
Dabar jis tikrai pasikorė. Norėjo apsunkinti jai gyvenimą. Juokinga.
– Tiki dievu?
–Tikiu, – pati sau atsako.
Iškasė gilią duobę, įmetė pagonio kūną, prigulė ant viršaus, išgėrė raminamųjų, pagriebė žvakę, šypseną ir vaiką į parankę. Nenorėjo vaikas, bet vilko iki tol, kol kelių kaulai pasimatė. Begėdis.
Ir štai užsikasė.
Pamiršo šunį ir dalgį, todėl dar trumpam atsikasė ir nubėgo paimti.
Užsikasė. Stojo tyla.
Rytoj čia jau polką trypė visi.
Poryt čia kažkam jau buvo pirmas kartas.
Užporyt ir mes ten būsim turbūt.

Nuo likimo nėr vaistų.