Ji itin gražiai moka susilieti
Savo kūno kontūrais su medžio.
Jos formos nepamoteriškėjo.
Ji tik visa prisirpo naivumo.
Dažniausiai tupi ant obels
Ir stebi kaip jos rūmai paeiliui
Vien tik dūmais. Ir šypsos
Su žiedais apdengusi lūpas.
O kai mato likus tik žemę,
Ant kurios gali gulti naktis,
Ji pasiima pavades ir išeina
Kaip kasnakt ganyti lokių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-05-24 12:58:37
Stiprus...
man patiko..
toks - TOKS...
tik vienoj vietoj prisikabinsiu, nes užkliuvo paskutinioji pirmojo posmo eilutė - ypač tas naivumas...galima būtų kitaip išsireikšti...
sėkmės tolimesniuose rašymuose...
Anonimas
Sukurta: 2008-05-23 16:30:37
O iš kur tie lokiukai? Koks jų vaidmuo? Kodėl ne mustangai, sakykim? Ir naivumui argumento pritrūko... Valyti reikia darbelį. Neblogai, bet dar ieškokite, stebėkitės. Sėkmės!
"Su žiedais apdengusi lūpas" - "su" nereikia.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-05-23 12:36:57
Kažkaip įtraukė, minties paslaptis .
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-05-23 00:10:29
Ji pasiima pavades ir išeina
Kaip kasnakt ganyti lokių.
...lyg pasaka skamba...fantastiškai...