Ji itin gražiai moka susilieti
Savo kūno kontūrais su medžio.
Jos formos nepamoteriškėjo.
Ji tik visa prisirpo naivumo.

Dažniausiai tupi ant obels
Ir stebi kaip jos rūmai paeiliui
Vien tik dūmais. Ir šypsos
Su žiedais apdengusi lūpas.

O kai mato likus tik žemę,
Ant kurios gali gulti naktis,
Ji pasiima pavades ir išeina
Kaip kasnakt ganyti lokių.