Už traukinio stiklo –
aš. Šešėliais vėjy
išdriskęs tavo kūno
žaizdoms išvalyti.

Baltomis laivėmis
alsuoja mano akys –
vis dar ne jūra,
o vandenynas.

Tavo vakaras prie
motinos kojų:
grįžai, dukterie
palaidūne – sumokėk

man lytėjimais
rytmetinės vėsos,
pavasarį ar rudenį
sningant. Gegutės

užkimo – miškas
keistai nespalvotas.
Ir rytoj taip pat
lis pro traukinio

stiklą ant mudviejų
karsto – nepaklysk
tarp vakaro gausmo.