Santrauka:
Ekspromtu išreikšta savijauta.
Aš auginau beržą.
Gražų, žalią. Tokį, kaip visi beržai, iš pirmo žvilgsnio.
Nors tas, maniškis, buvo ypatingas. Nes buvo mano, tik mano.
Kalbėdavau su juo naktim, ramindavau kada audra ūždavo, džiaugdavaus, kai pavasario lietūs glamonėdavo.
Ir atėjai Tu kartą, po velnių. Beržą nukirtai.
Aš nemačiau, negirdėjau, kaip naktimis išsliūkinęs žudydavai.
Kapojai ilgai ir atkakliai.
Nors medis didelis nebuvo, laikėsi ilgai. Ne amžinai, o ilgai.
Rytą sukandau dantis.
PAMAČIAU.
Viriau.
Plyšau.
Viduje.
Užsimerkiau.
Įkvėpiau.
Nekaltinau, nemoku. Nepykau, nesugebu.
Atėjai, grūmojai, šaukei. Sakei, kad tai - teisinga.
Velniop.
Susipratai. Pasiūlei prismaigstyti plastmasinių gėlių.
Po savaitės, sutrypiau.
Ir jas, ir Tave, ir beržo liekanas.
Nereikia. Nebus - neskaudės.
Don't get attached, darling.
Žlėja
2008-05-21 00:23:09
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2008-05-22 00:19:56
gan akivaizdu ir atvira, be jokios potekstės, daug kam to labai trūksta.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-05-21 15:55:01
...jausminga ir išgyventa...manau, kad iš tų minčių žiežirbų gali gimti su laiku labai puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-05-21 10:58:31
Nežinau kodėl, bet prajuokino:) Aišku, nelabai čia kūriniu kvepia - daugiau toks išrėktas jausmas, bet vis tiek - neblogai.